Читать онлайн книгу "Geriausia knyga pasaulyje"

Geriausia knyga pasaulyje
Peter Stjernström


Titas Jensenas – alkoholio nevengiantis vidutinio amžiaus rašytojas, duonai užsidirbantis iš neaiškių knygų viešo skaitymo festivaliuose. Titas negali liautis mąstyti, kad toks aukšto lygio autorius kaip jis gyvenime yra vertas daugiau; Edis X – moterų mylimas jaunas poetas, nuolatinis festivalių lankytojas, mėgstantis būti dėmesio centre. Edis negali liautis mąstyti, kad toks talentingas ir gerai atrodantis vyras kaip jis gyvenime yra vertas daugiau; Vieną naktį abiem iki žemės graibymo nusigėrusiems rašytojams kyla mintis, kaip pasiekti taip trokštamo pasaulinio pripažinimo, – jie turi parašyti geriausią knygą pasaulyje. Knygą, kuri užims pirmąją vietą visų kategorijų bestselerių sąrašuose, knygą, kuri sujungs viską į viena! Tačiau išsiblaivę vyrai greitai supranta: Geriausia knyga pasaulyje gali būti tik viena, ir nė vienas iš jų nenori dalintis šlove…; Ar yra ribos, kurių negali peržengti rašytojas dėl Geriausios knygos pasaulyje? Pagundos, draugų išdavystės ir vidinė jėga, verčianti siekti savo svajonės. Šioje knygoje autorius su būdingu skandinavams santūrumu, kartais tik menamu žodžio, o neretai ir jausmo, punktyru atskleidžia galvosūkių kupiną istoriją, įtraukiančią skaitytoją nuo pirmojo puslapio iki paskutiniosios eilutės. Iki taško. Geriausios knygos pasaulyje taško.





Peter Stjernström

Geriausia knyga pasaulyje



Versta iš: Peter Stjernström.

The Best Book in the World.

Original title

Världens bästa bok

© Peter Stjernström 2011 by agreement with Grand Agency & Banke, Goumen & Smirnova Literary Agency

В© AistД— VareikytД—, vertimas ДЇ lietuviЕі kalbД…, 2015

© „Versus aureus“ leidykla, 2016

ISBN 9789955346111

IЕЎ anglЕі kalbos vertД— AistД— VareikytД—

RedaktorД— Jurgita Marija BagdonaviДЌienД—

VirЕЎelio dailininkas Marius Andriukaitis

E. knygos (EPUB 3) gamyba – Albertas Rinkevičius

Išleido „Versus aureus“ leidykla

RЕ«dninkЕі g. 10, LT-01135 Vilnius

info@versus.lt | www.versus.lt (http://www.versus.lt/)




PIRMA DALIS,

kurioje autorius nusprendЕѕia, kas sprendЕѕia


Д® scenД… ДЇЕѕengia Vyras.

Titas Jensenas ruoЕЎiasi raЕЎyti pirmД…jДЇ savo naujo romano sakinДЇ. Jis rinko ЕѕodЕѕius.

Д® scenД… ДЇЕѕengia Vyras.

Titas prieЕЎais save mato vyrД…. DidДЇjДЇ AutoriЕі, kurio jaunos dienos jau praeityje. Jis gavo dar keletД… progЕі pasiЕЎildyti rampos ЕЎviesoje. KodД—l staiga atsirado galimybД— uЕѕsidirbti papildomЕі kronЕі iЕЎ vieЕЎЕі skaitymЕі, Didysis Autorius nД— nenumanД—. Jau labai seniai nebuvo paraЕЎД™s rimtos knygos.

Deja, savo paties kūrinio skaityti negalės. Vienintelė galimybė pelnyti pripažinimą ir aplodismentus – paskutinę akimirką pakeliui į sceną pačiupti kažkieno ištiestą knygą. Jis stovi priešais mikrofoną ir vos spėja perskaityti pavadinimą, kai publika prapliumpa kvatoti.

Žiūrovai juokiasi – jis tai žino. Bet tikina save, kad iš meilės. Jis brangus jiems, o tai geriau, nei sėdėti vienam savo bute stilingame Stokholmo Sioderio rajone. Be to, gėrimai ir narkotikai čia už dyką. Anksčiau šis rajonas buvo kultūros centras. Dabar – tiesiog kultas.

Titas autoriЕі ne tik mato: jis jauДЌia, kД… ЕЎis galvoja, kaip jauДЌiasi, kД… ruoЕЎiasi sakyti kiekvienД… sekundД™.

Kokį vardą galėtų suteikti žmogui scenoje? Ar jis ką nors laimės atskiesdamas fikciją trupučiu realybės? Titas, visada nuoširdus, atviras ir linkęs į asmeniškumus popieriuje, nusprendžia eiti toliau. Šiam vyrui jis ir paskolins savo vardą. Privalo. Parodys skaitytojams, kad turi drąsos pavadinti šį šiurkščios sielos vyrą savo vardu. „Titas Jensenas – tai aš, tai jis, tai mes,“ – galvoja Titas. – „Viskas, kas nutinka jam, nutinka ir man, mano galvoje. Aš esu vyras scenoje. Vyras su lemties kilpa aplink kaklą.“

Tito pirЕЎtai sklando virЕЎ klaviatЕ«ros. Jis susidЕ«rД— su vienu svarbiausiЕі apsisprendimЕі. Knygos idД—ja tobula. PuikybД—s haliucinacijЕі studija. Metaromanas apie laisvД™ ir priklausomybД™. Bet kaip pradД—ti nemarЕі ЕЎedevrД…?

Д® scenД… ДЇЕѕengia Vyras.

Ar tikrai reikia rašyti daugiau? Kokia išorė geriausiai apibūdina jo vidų? Ar svarbu pasakyti, kad žmogus dėvi juodus marškinius, juodas odines kelnes ir juodą striukę? Gal tai, kad jo veide atsispindi atšiauriuose Stokholmo baruose praleisti metai? Kad jo galvos oda blizga nuo prakaito po trumpai kirptais plaukais? Kad jis dar pakankamai gražus, nepaisant visų įspėjamųjų varpų, negailestingai skalambijančių: „Tai nepatikimas priklausomybės išvargintas žmogus, tai nepatikimas priklausomybės išvargintas žmogus?!“

Ar jis privalo apraЕЎyti visД… iЕЎvaizdД… iki maЕѕiausios smulkmenos? O gal tai sunaikins skaitytojo patirtДЇ? Argi skaitytojas neturi teisД—s susikurti vaizduotД—je savo paties paveikslЕі?

„Noriu sukurti tiek įvaizdžių, kiek yra skaitytojų,“ – galvoja Titas. – „Tai bus ypatinga – kaip filmas, sukurtas tik vienam žiūrovui, kaip paveikslas, peržiūrėtas tik vieno asmens, ar simfonija vienam vieninteliam klausytojui.“

Д® scenД… ДЇЕѕengia Vyras.

Literatūros kritikas Adrianas Apsivėmėlis sudraskė jo paskutiniąją knygą į skutelius vien todėl, kad veikėjų aprašymai buvo pernelyg trumpi. Turint omenyje beveik poetinį darbo pobūdį, tai buvo absurdiška kritika. Jis parašė, kad „meninės pretenzijos nesiekia toliau pirmojo knygos puslapio.“ Ką, po velniais, tas bjaurybė išmano apie griežtus reikalavimus, kuriuos jis, Titas, sau kelia? Apie dangų siekiančias menininko ambicijas? Jis dirbo su šia knyga ištisus metus. Kiekviena diena pilnut pilnutėlė „menininko ambicijų“. Šunsnukis kritikas savo ruožtu padirbėjo vos porą valandėlių, kol parašė niekingą recenziją. Ir vis dėlto ši šmeižikiška rašliava sulaukė daugiau skaitytojų nei bet kuri kita Tito knyga. Tito knygas pirko. Bet laikraštį pirko kur kas geriau. Ar jis kada nors sugebės nusverti šias įtakos svarstykles?

„Nėra teisybės,“ – galvoja Titas. – „Aš juk taip pat noriu daug parduoti. Aš parduosiu daug. Nepaisydamas serijinio žudiko Adriano Apsivėmėlio šmeižikiško darbelio.“

Bet argi Adrianas ApsivД—mД—lis nД—ra publikos dalis? KД… jis norД—tЕі skaityti?



Veiksmo vieta ir laikas: vasara Švedijoje. Pirma laiko pasenęs autorius, jau perkopęs penktąją dešimtį, užlipa ant scenos po didelės palapinės skliautu legendiniame roko festivalyje, kiekvienais metais vykstančiame idiliškoje kaimo vietovėje – Vermlande, Švedijos vakaruose. Gausėjantis autoriaus mokinių būrys baugščiai žvalgosi į nekantraujančią publiką. Didelėje palapinėje apie 700 žmonių, daugumai jų per dvidešimt. Ekscentriškas maždaug dvidešimt penkerių poetas mėlynais ir oranžiniais ruožais plaukuose perduoda oda aptrauktą knygą nuo galvos iki kojų juodai apsirengusiam autoriui. Gerokai įkaušęs jaunuolis scenos pakraštyje pradeda nesulaikomai kosėti. Galima aiškiai matyti kebabo pėdsakus ant jo baltų marškinėlių. Scenoje pasklinda aitrus česnako kvapas.


„Nieko nebus,“ – galvoja Titas, – „tai ne mano knyga, ne mano istorija. Negaliu taip toliau. Negaliu leisti toms suknistoms recenzijoms vadovauti mano gyvenimui. Aš menininkas – darau, ką noriu. Tai aš turiu duoti toną. Tai aš renkuosi detales, ne Adrianas Apsivėmėlis.“



DaugybД— moterЕі sakД—, kad balta jam tinka. Moterys, kurios vienД… akimirkД… ЕѕadД—davo amЕѕinД… meilД™, o kitД… uЕѕtrenkdavo duris prieЕЎ pat nosДЇ. Tad kas gi galД—tЕі jДЇ kaltinti, kad vilki tik juodai?


BЕ«tent taip.

Dabar Titas Jensenas paleistas nuo grandinД—s.




ANTRA DALIS

Kova dД—l geriausios knygos pasaulyje





PIRMAS SKYRIUS

Trinkt


Д® scenД… ДЇЕѕengia Vyras

DaugybД— moterЕі sakД—, kad balta jam tinka. Moterys, kurios vienД… akimirkД… priЕѕadД—davo amЕѕinД… meilД™, o kitД… uЕѕtrenkdavo duris prieЕЎ pat nosДЇ. Tad kas gi galД—tЕі jДЇ kaltinti, kad vilki tik juodai?

PaЕЎД—lД™ bosiniai bЕ«gnai uЕѕkuria publikos emocijas. ProЕѕektoriai blyksi ДЇ taktД….

Jis ДЇЕѕengia ne paДЌiu Еѕavingiausiu bЕ«du Еѕmonijos istorijoje. Titas Jensenas, ДЇ scenos vidurДЇ ДЇveЕѕtas bagaЕѕo veЕѕimД—liu, atsiduria tiesiai prieЕЎais mikrofono stovД…. BЕ«gnai netyla net iЕЎjungus mirksinДЌias ЕЎviesas. RitmiЕЎkai trepsД—dami ant ЕѕemД—tЕі grindЕі publikos auliniai ir aptriuЕЎД™ sportbaДЌiai kuria prislopintД… gaudesДЇ.

KeletД… sekundЕѕiЕі karaliauja tamsa, tada kreidos baltumo ЕЎviesos spindulys nusileidЕѕia ant Tito. Jis toks siauras, kad, rodos, galД—tЕі prismeigti jДЇ prie scenos. Aplodismentai ir ЕЎvilpimas. Visi Еѕino, kas atsitiks.

Jaunas ir graЕѕus meilД—s poetas Edis X yra vakaro ЕЎeimininkas. Vis garsД—jant palaikymo ЕЎЕ«ksniams jis ДЇsklendЕѕia ДЇ scenД… apsirengД™s kЕ«dikiЕЎko Еѕydrumo piЕѕama. Edis kilД™s iЕЎ LotynЕі Amerikos, todД—l jo kЕ«no kalba gerokai skiriasi nuo ЕЎiaurД—s europieДЌiЕі. Jam visiЕЎkai priimtina ЕЎyptelД—ti trijЕі coliЕі atstumu nuo kieno nors veido ir nesijaudinti dД—l savo paties ar paЕЎnekovo burnos kvapo.

Edis X apglД—bia TitД… JensenД… savo tamsiu aksominiu Еѕvilgsniu. IЕЎ pradЕѕiЕі pernelyg ilgai glamonД—ja, o vД—liau paduoda knygД…. Jis lД—tai nubraukia oranЕѕiniЕі plaukЕі sruogД… nuo veido ir paslepia jД… tarp kitЕі spalvotЕі dryЕѕiЕі ilguose ir pasiutusiai tiesiuose juoduose plaukuose. Tada nuleidЕѕia mikrofonД… iki Tito ir pasilenkia.

– Mano draugai! – šnipšteli Edis ramiu šiaurietišku akcentu, burną gašliai priglaudęs prie mikrofono. Balti dantys švyti prožektorių šviesoje. – Mieli festivalio dalyviai, žiūrėkite ir klausykite! Jis – gyva legenda. Bulvariniai laikraščiai rašė apie jo meilės nuotykius dar tada, kai dauguma mūsų nė nebuvo gimę. Jis parašė gal dvylika romanų apie tamsą, klastą ir bjauriai staigią mirtį. Turi asmeninį staliuką Asociacijos bare. Ir net savo vardu pavadintą gėrimą. Dabar jis – mūsų scenoje, plačiai atvėręs savo vyzdžius ir pojūčius! Šilti aplodismentai Titui Jensenui – Didžiajam Autoriui!

Publika iš karto prapliumpa juoktis. Dauguma jau matę šį reginį anksčiau. Įjungiama dar pora papildomų prožektorių ir Titas Jensenas mirkčioja baltoje šviesoje. Jis mato publiką tarsi per miglą ir girdi keletą žemų balsų iš roko scenos kaimyninėje palapinėje. Bando laviruoti tarp taktų. Taip, žinoma. Dabar jau atsimena. Jis – Poezijos kritikos palapinėje roko festivalyje. Kas gi nutiko vakare? Titas prisimena sėdėjęs užkulisiuose ir kalbėjęs su Edžiu X. Jiedu truputį išgėrė, kartu pasilinksmino, pakalbėjo apie meną, literatūrą ir meilę. Tada jis pakilo nuo nežinomo narkotiko, kurį pakišo vienas Edžio grupės draugužių. Viskas dingo. Ne, turbūt tai nėra tinkamiausias žodis. Viskas pradėjo pašėlusiai suktis galvoje ir staiga jis buvo uždengtas juodu žiurkės kailiuku ir bėgiojo fluorescenciniame žiurkėno rate. Bėgo ir bėgo, bet mintys, regis, stovėjo vietoje. Atrodė, kad per praėjusias keletą savaičių jo mintys pasistūmėjo į priekį vos per vieną raidę. Tada visos šviesos išsijungė.

„Dabar jos jau akivaizdžiai grįžo atgal“, – pagalvojo Titas mirksėdamas prieš šviesą.

Trumpas bЕ«gnЕі griaustelД—jimas praneЕЎa, kad jau laikas. Jis jauДЌia, kaip klausytojЕі artumas nustumia ДЇ ЕЎalДЇ paskutiniuosius haliucinacijЕі likuДЌius ir pripildo energijos. PaД—mД™s EdЕѕio duotД… knygД…, garsiai perskaito pavadinimД… ir iЕЎtaria savo dramatiЕЎkai lЕ«ЕѕtanДЌiu bosu:

– „Švedų monarchų ligos pagal Volframą Kochą. Nuo Gustavo Vazos iki Gustavo V.“

DaugumД… klausytojЕі tampo juoko traukuliai. BeprasmiЕЎkai juokinga pramoga stebД—ti TitД…, skaitantДЇ keistas senas knygas, tarsi ЕЎios bЕ«tЕі graikЕі tragedijos. Jis skaito tokia pragariЕЎkai teatraliЕЎka maniera, kad galД—tЕі paЕѕadinti ir numirД—lДЇ.

Titas varto knygД… kaip pakliЕ«va. Tada pamato didingojo Karolio XIII atvaizdД… ir pirmД… kartД… stabteli. DrebanДЌiu balsu perskaito iЕЎtraukД…:

– „Buvo akivaizdu, kad pabaiga nebetoli, ir greitai sutarta paskelbti ilgai lauktą galą. Rūmai buvo pilni visų klasių žmonių, susirinkusių sužinoti naujienų apie valdovą. Suvestines skelbė Kolonų salėje. Paskutiniaisiais valdovo valdymo vakarais ten laukę žinomi ir nežinomi žmonės gaudavo arbatos ir punšo. Tik lemtingąją naktį aiškiai priderėjo ramybės atmosfera, kai dvaro valdininkai, sargybiniai ir kiti kilmingųjų patarnautojai užmigo ant sofų ir kėdžių.“

Titas paskutiniuosius žodžius ištaria nepaprastai susijaudinęs. Jis stabteli laukdamas reakcijos ir tiria publiką. Dauguma – su ašaromis akyse ir dvilinki iš juoko. Jie dievina Titą, taigi jis tęsia savo deklamaciją:

– „Iš skrodimo protokolo: įdomiausi su smegenimis ir smegenų dangalais susiję duomenys atskleidžia difuzinę senatvinę smegenų atrofiją ir senatvinį minkštojo ir voratinklinio dangalų padidėjimą. Simptomatologija ir skrodimo duomenys rodo minimalų senatvinį suminkštėjimą, sukeltą smegenų pamato branduolių ir tilto kraujagyslių aterosklerotinės ligos, taigi tai – tipiška dezintegracijos būsena. Plaučių tyrimai atskleidė galimą plaučių uždegimą su abscesu. Širdies būklė atrodo puiki, o riebalų sluoksniu aplipusios arterijų sienelės – normalu“.

Auditorijoje pasklinda savotiška ramybė. Retkarčiais girdėti krizenant. Titas supranta turįs rasti dar patrauklesnių skyrių, kad išlaikytų publikos dėmesį. Velnias, tai nelengva su šita beviltiškai sena knyga! Jis karštligiškai varto. Ar kas nors bus? Kojas laiko atskirai, o ranką – už nugaros. Kita ranka išdidžiu pagarbos gestu pakelia knygą. Jis – Hamletas, knyga – kaukolė.

– „Apie Gustavą V.“, – teatrališkai taria Titas. – Pradedu šia citata: „Teniso praktikavimas niekad nesukelia didelių kūno sužeidimų. Priešingai: jis nuostabiai išlaisvina kūno jėgą ir gyvybingumą. Tą patį sunkiai galėtum pasakyti apie boksą ar imtynes.“ Na, karaliaus nuomonė, kad tenisas – saugus sportas, galbūt šiek tiek perdėta, tam tikromis aplinkybėmis ir pats tai patyrė. Titas tikėjosi apžvelgti šiuos epizodus. – Čia minima keletas nelaimingų atsitikimų. „Rimčiausias jų teniso kortuose nutiko 1927-aisiais, kai karalius paslydo ant kamuoliuko, griūdamas susitrenkė galvą ir išsinarino koją. Jį išnešė be sąmonės – šis dar ilgai buvo tokios būsenos. Vienas žaidėjas spėjo atstatyti sąnarį, kol atvyko K. K. Olinas, tuometinis karališkosios šeimos gydytojas. Karalius, teniso žaidimo metu vadintas Ponu G., griūdamas skaudžiai susitrenkė. Atsipeikėjęs prieš gydytojo valią pareikalavo, kad jį nuvežtų į Drotningholmo rūmus. Vakare paskambino savo bičiuliams žaidėjams, padėkojo už pagalbą ir pridūrė, kad nors labai skaudėjo koją, po bridžo pasijuto geriau. Kaip žinome, karalius Gustavas buvo aistringas bridžo žaidėjas. Vis dėlto išnirimas sukliudė jam žaisti tenisą ne mažiau kaip tris mėnesius!“

Skaitydamas tekstД… Titas gestikuliuoja ir plaДЌiai mojuoja rankomis. PalapinД—je aidi beribiai jaunimo dЕѕiaugsmo ЕЎЕ«ksniai. Tito balsas pasiekia aukЕЎДЌiausiД… ДЇmanomД… dramos taЕЎkД….

– „1932-aisiais per vasaros teniso sezoną Bostade karalius paslydo ant seno nuo lietaus sušlapusio dvaro cemento ir staiga pargriuvo ant užpakalio. Griūdamas jis susirietė, taigi kaklo nesusitrenkė, bet vis tiek patyrė bjaurų smūgį ir nusibrozdino rankas ir kojas. Tuometinis Rūmų gydytojas Hialmaras Kasermanas išsigando, kad jo didenybė galėjo susižeisti šlaunį, bet kai tik panoro apžiūrėti karalių, jam buvo pasakyta, kad kojai nieko blogo neatsitikę. Net ant jo didenybės rankos išaugę pūliniai neatėmė džiaugsmo žaisti tenisą.“

Klausytojai ЕЎokinД—ja aukЕЎtyn ir Еѕemyn ant ЕѕemД—tЕі grindЕі. Jie ЕЎaukia ir juokiasi. Tai sustiprina Tito ДЇkarЕЎtДЇ, o akis sugauna dar beprotiЕЎkesniЕі teksto detaliЕі. Jis vaizdingai dД—sto apie Gustavo Vazos viduriavimД… ir vД—mimД… mirties patale, apie Eriko XIV sunkios formos ЕЎizofrenijД…, paЕ«mД—jusiД… po vieЕЎnagД—s kalД—jime, itin temperamentingai apsako, kaip Zigmantas prarado kalbos dovanД…, ir papasakoja apie iЕЎsipЕ«tusiД… Karolio XI pЕ«slД™.

Jis uЕѕbaigia absurdiЕЎka istorija apie nuolatinius Adolfo Frederiko vizitus SPA, kaip paЕЎД—lД™s vД—mimas vertД— jДЇ dar daЕѕniau ten lankytis ir kaip galiausiai ЕЎi beprotybД— grasino suЕѕlugdyti visos karalystД—s ekonomikД….

– „Karaliaus galvos purvo procedūros davė gerų rezultatų ir Adolfui Frederikui daugiau nebereikėjo keisti servetėlių ir naktinių kepuraičių du kartus per naktį!“

Plojimai ir ЕЎvilpimas. Titui atrodo, kad visД… pasirodymД… lydi didЕѕiulД— sД—kmД—. Jis parodijuoja dvariЕЎkДЇ ir Еѕemai nusilenkia modamas ranka.

– RES-PUB-LI-KA! RES-PUB-LI-KA! RES-PUB-LI-KA! – klausytojai pradeda šaukti choru plodami rankomis į taktą.

Titas Jensenas atrodo sutrikД™s. Respublika? KД… tai turi bendra su jo meistriЕЎkumu? Jis dar kartД… nusilenkia ir nulipa nuo scenos vos ДЇЕѕengus EdЕѕiui. Jiems prasilenkiant Edis ЕЎnipЕЎteli Titui ДЇ ausДЇ norДЇs susitikti iЕЎgerti po pasirodymo.

PasitikД—damas savimi Edis X artД—ja scenos kraЕЎto link. Jis kresteli savo ilgus plaukus atgal ir sugriebia mikrofonД…. PietietiЕЎkas charakteris, sumiЕЎД™s su ЕЎiaurietiЕЎku ЕЎvedЕі kuklumu, sukuria aplink jДЇ stiprЕі energinДЇ laukД….

– Tai buvo nepaprasta! Dėkojame Titui Jensenui už šiuos pamokančius mūsų garbingos karalystės faktus. Dabar keičiame temą ir tempą. Šiltai sutikime – Tourettes!

Tourettes yra Edžio garso takelis. Jų programą sudaro Edžio X neįtikėtinai entuziastingai skaitoma meilės poezija ir improvizuota aritmiška Tourettes atliekama muzika fone. Lenis, vienas geriausių Edžio draugų, groja gitara ir yra grupės lyderis. Lenis kenčia nuo sunkios formos tiko. Kartkartėmis jo galva siunčia impulsą, kuris sukelia keistą stiprų mirksėjimą. Impulsai keliauja nuo jo pečių iki pat kelių. Vis dėlto Lenis nusprendė nežiūrėti į save kaip į auką: jis pavertė keistą sindromą pranašumu, kuriuo išties didžiuojasi. Tureto sindromas[1 - Tureto sindromas – lėtinė liga, pasireiškianti judesių ir balso tikais bei elgesio ir emociniais sutrikimais. Tikai – staigūs nevalingi aritmiški judesiai, vokalizacijos (garsai, žodžiai). Šį sindromą dažnai lydi dėmesio, mokymosi, aktyvumo, obsesiniai kompulsiniai sutrikimai. Vert. past.] yra Lenio dalis – patinka jam tai ar ne – kaip nosis ar akių spalva. Išskirtinis muzikalumas ir tokia būklė sukūrė su niekuo nepalyginamą muzikos meno formą. Kartkartėmis Tourettes koncertuose Lenis dainuoja, o tai gana keista turint omenyje jo nenugalimą poreikį keiktis vos susinervinus. Pasirodymas scenoje visada kelia įtampą, todėl vienintelė daina, kurią Lenis gali artikuliuoti, yra keturraidžių pertarų srautas. Visas nuostabus.

Vis dėlto šiandien dėmesio centre – Edis X ir jo tekstai. Edis – mielas žmogus, puikiai gebantis skleisti šilumą visiems, kas jį mato ar skaito. Kai dalyvauja poezijos skaitymuose, jo pasirodymai būna smagus poezijos ir komedijos derinys. Jis peržiūri popierius su vakaro poezija plastikiniame aplankėlyje, kurį visada pasiima į sceną, nors niekada iš jo neskaito. Sako savo tekstus mintinai. Aplankas tik suteikia saugumo ir pusiausvyros.

– Brangūs draugai! – pradeda šiltu balsu šniokštuodamas į mikrofoną. – Ar esu jums pasakojęs, kada nusprendžiau persikraustyti piečiau – į Stokholmą?

Klausytojai pradeda ЕЎaukti ir ЕЎvilpti, tarsi Edis ruoЕЎtЕіsi atlikti senД… hitД…. Galima sakyti, taip ir yra. EdЕѕio poemos neДЇtikД—tinai populiarios. Daugelis jau anksДЌiau yra jas girdД—jД™ arba skaitД™. Su mД—ЕЎlungiЕЎku garso takeliu ar be jo.

Edis uždeda savo dešiniąją ranką ant širdies ir pradeda deklamuoti poemą – o gal istoriją – apie švelnų jauną vaikiną, kuris atvyksta į didmiestį:

„Nesaugumas yra transporto priemonė.

Man aЕЎtuoniolika metЕі.

Mokausi vairuoti visЕі rЕ«ЕЎiЕі transporto priemones.

SД—dЕѕiu uЕѕ vairo baro kД—dД—je ir stebiu Еѕmones, sukanДЌius ratus aplink.

Aplink mane.

Matau nesaugumД… jЕі akiЕі kampuДЌiuose ir nuostabД… dД—l to, kaip tai veikia.

Kaip jie tai daro?

Kaip susidoroja?

SurЕ«dijД™, sulinkД™, ДЇbrД—Еѕti ir uЕѕdaЕѕyti.

Bet Е«Еѕia ir burzgia.

Е oka, juokiasi, geria, buДЌiuojasi, gyvena.

Jie gyvi!

Nesaugumas yra transporto priemonД—, kuriД… gali vairuoti tik kЕ«nas ir kraujas.

KЕ«nas ir kraujas, kurie nekenДЌia ir myli.

Ir gyvena!

Baigsiu tuЕЎtinti stiklinД™ ir linksmai iЕЎsvirduliuosiu iЕЎ bazД—s.

Einu ДЇ aikЕЎtelД™.

Einu laikyti vairavimo egzamino.

Taip, nesaugumas yra transporto priemonД—, kuriД… suprantu.

BЕ«siu fantastiЕЎkas vairuotojas.

Aš gyvas!“

Visi klausytojai dЕ«zgia iЕЎ meilД—s EdЕѕiui X, ypaДЌ merginos. Jo tekstai daЕѕnai laviruoja ant beviltiЕЎkumo prarajos kraЕЎto, bet jaunystД— ir uЕѕsidegimas viskД… pateisina. Tikrasis poetas turi teisД™ iЕЎreikЕЎti, kД… nori, kaip nori, kada tik nori. Kiekvienai bendruomenei reikia poetЕі, ir bЕ«tent dabar Е vedijos festivalio publikai labiau nei bet kada reikalingas spalvotasis Edis X.

Edis toliau deklamuoja deЕЎimt itin atvirЕі eiliuotЕі istorijЕі apie gyvenimД…, o fone tamposi ir kratosi Tourettes. Auditorijoje puiki atmosfera. Visiems smagu, visi apsikabina, juokiasi ir ЕЎypsosi.

Jie gyvena geriausiame iЕЎ pasauliЕі.




ANTRAS SKYRIUS

MЕ«ЕЎiai ir idД—jos


Kol Edis grДЇЕѕta ДЇ uЕѕkulisius, Titas jau spД—ja iЕЎgerti pusД™ butelio raudonojo vyno. Edis mato jДЇ sД—dintДЇ vienД… ant suoliuko paДЌiame alaus palapinД—s gale ir atsargiai skinasi keliД… per ЕЎvenДЌianДЌias minias.

Palapinė perpildyta žmonių, bet vietos prie Tito laisvos. Jis pats niekad nesuprato, ar tai perdėta pagarba, ar akivaizdi antipatija. Ta etiketė buvo prilipusi visam gyvenimui. Ar jie myli jį, ar jo nekenčia? Brangina ar niekina? Fui! Kas žino? Kad ir kaip ten būtų, geriau – ir tai ne taip jau svarbu – su buteliu raudonojo vyno savo kraujyje.

DraugiЕЎkasis Edis, aiЕЎku, sД—di ЕЎalia Tito. EdЕѕio pasaulyje yra daugybД— vietos meilei ir visiems jos sinonimams.

– Labas, Titai! Labai tau ačiū. Buvai tikrai juokingas. Gali iš nieko sukurti didelį šou. Tu fantastiškas.

– Hm, labai ačiū, – sutrikęs sumurma Titas. – O tau kaip sekėsi?

– Taaaip, – atsako Edis įkvėpdamas ir tuo pat metu tardamas garsą. – Šį vakarą buvom šiltai sutikti. Buvome tokie artimi. Myliu festivalio dalyvius.

– Na, tada puiku.

Tito jausmai apie tai, ką patyrė anksčiau, – įvairialypiai. Žinoma, gerai paimprovizuoti. Žmonės vertina jo skaitymus. Bet būtų dar maloniau, jei tiesiog kartą paprašytų paskaityti kurią nors jo paties knygą.

– Edi, – prataria Titas. – Yra kai kas, ko noriu tavęs paklausti.

– Na?

– Pagal metus tikčiau tau į tėvus. Ir tikrai nesuprantu tavo kartos. Kai skaitau… kaip manai… turiu omeny… visi tiek daug juokiasi… ar jie mane mėgsta? Ar jie tik juokiasi iš manęs? Supranti, kur suku?

– Titai, Titai, Titai. Būsiu visiškai atviras. Galbūt meilė per stiprus žodis, nežinau… bet tu juos užbūrei. Tu gyva legenda. Esu tikras, visiškai tikras, kad jie kaip reikiant nesupranta tavęs, bet jiems patinka, ką duodi. Ir tai, ką jiems duodi, yra puiki patirtis, neabejotinai. Duodantieji yra mėgstami, o imantieji – nemėgstami. Žmonės, kurie tik ima, nusipelno būti niekinami. Tu duodi, Titai. Tu esi vienas iš tų, kurie duoda.

Titas nustebęs pakelia antakius. Taip niekada apie tai negalvojo – na, kad yra dosnus. Edis priverčia jį pasijusti gerą.

– Taip, teisingai. Kaip miela, kad tai pasakei…

– Titai, neabejok dėl to. Ir karališkos ligos buvo geriausias pasirodymas per ilgą laiką. Visiškai kaip ir tavo Volvo 245 vadovo skaitymai Pažemintųjų klube praėjusią žiemą. Ar pameni?

– Na, tik šiek tiek. Manau, prieš tai pernelyg daug išgėriau.

– Aš tau garantuoju. Tu populiarus. Ir labai man patinki. Galiu tau ko nors užsakyti?

– Kas nors stipresnio puikiai nuslystų žemyn, ačiū.

– Ateina maestro, – sako Edis slinkdamas baro link.

Stipri EdЕѕio aura laviruojant minioje gelbsti lyg pastogД— nuo karЕЎДЌio. Niekad neturi stumti, spausti ar naudotis alkЕ«nД—mis, kad iЕЎlaikytum savo vietД…. Visai be pastangЕі jis netrukus sustoja prie baro ir uЕѕsako porcijД…. IЕЎkeiДЌia kelis kuponus ДЇ gД—rimus ir parslenka atgal pas TitД….

– Tamsaus ar šviesaus? – klausia Edis, laikydamas rudą romo ir sodos gėrimą vienoje rankoje ir mažesnį degtinės kokteilį kitoje.

– Paimsiu rudajį, dėkui, – atsako Titas kažkokiu iškreiptu balsu.

Jis godЕѕiai siekia didelД—s stiklinД—s ir pripildo burnД… tokiu dideliu gurkЕЎniu, jog turi praryti dviem dalimis, kad nepradД—tЕі kosД—ti. Jo akys niЕ«riai Еѕvelgia Еѕemyn ДЇ skysДЌio likutДЇ. NepabД—k, ЕЎaunusis gД—rimД—li. Pasilik su tД—veliu.

Edis gurkšnoja lengvą degtinėlę su kokteiliu. Jis padeda stikliuką ant stalo ir smiliumi atbraila suka ratus. Titas atrodo įsitempęs. „Galbūt tai tikrai ne jo skonio vieta“, – galvoja Edis. Bet Edis nepaprastai geras ir moka priversti žmones pasijusti laisvai, beveik nuolankiai. Jis visada sako, kad nėra didesnio iššūkio nei priversti kitą žmogų pasijusti gerą.

Jis mД…sto, kokios pokalbio temos padД—tЕі Titui atsipalaiduoti. Edis puikiai jauДЌia charakterДЇ ir gerai Еѕino, kД… galvoja paЕЎnekovas. Jis elgiasi pagal tris ЕѕmoniЕі bendravimo taisykles: nuobodu kalbД—ti apie tave; gerai kalbД—ti apie kitus Еѕmones; geriausias variantas kalbД—ti apie mane.

– Kur iš tikrųjų išmokai skaityti su tokia fantastiška įžvalga? Mokeisi dramos mokykloje, ar ne?

– Oi, ne. Aš tiesiog garsiai skaitau savo tekstus, kad jie būtų kaip įmanoma artimesni šnekamajai kalbai. Tai, rodos, labiau pagyvina. Galbūt tai suteikia šiek tiek patirties. Ir, žinoma, daugybė knygų improvizacijų.

– Teisybė? Nesimokei dramos mokykloje? Tavo balsas skamba taip, lyg būtų treniruotas! Neįtikėtinai patyręs!

– Oi, nežinau. Tuo atveju mano balsą treniravo Philip Morris, – paaiškina Titas ir nusijuokia. Macallan, Absolut ir Aquavit. Taip, Jėzau, šios mokyklėlės, cha cha…

Edis nusiЕЎypso matydamas, kad Titas pagaliau atsipalaidavo.

– Taigi kokiu projektu užsiėmęs dabar?

– Na, nuo tada, kai ką nors rašiau, praėjo daug laiko. Ką nors tikrai nuoseklaus. Tačiau turiu daugybę fragmentų.

– Sujaudinai, – sako Edis ir leidžia savo žvilgsniui nuklysti už palapinės.

– Hm, kažkuria prasme. Tai, manau, gana geri tekstai. Galbūt. Net nežinau. Atrodo padrika. Be to, gerai neparduos, nebent patraukliai pateiktum tam tikro stiliaus tekstus. Ar kas pirks Tito Jenseno knygą, pavadintą Fragmentai? Kiek parduodama eksperimentinės knygos kopijų?

– Na, dėl to tu beveik teisus! – šaukia Edis.

Pardavimai – sritis, priverčianti Edį įsijausti, nors paprastai ekonomika ir pinigai nėra tos temos, kurias priskirtum meilės poetams. Vis dėlto niekas neminta eilėraščiais, net ir Edis X.

– Tai išties beprotiška, – tęsia jis. – Tiesiog privalai turėti tinkamą etiketę, jei ruošiesi parduoti. Turiu omenyje, aš sunkiai ką beparduodu. Metai iš metų gaunu mažą honorarą. Gyvenu kone vien iš savo pasirodymų. Na, ir iš marškinėlių su savo aforizmais. Tiesiog beprotiška, kai pagalvoji.

– Taip, teisingai, tu velniškai teisus! Kad parduotų, turi atitikti etiketę! Reikia parašyti… po velnių, reikia parašyti bestselerį… – svajingai taria Titas garsiai sriūbčiodamas romą.

– Tiksliai! Būtent. Štai ką reikia daryti! – Edis taip pat godžiai gurkšteli. – Išgerkime už tai, Titai! Kas nors iš tiesų turėtų parašyti tikrą bestselerį. Štai kur problemos esmė!

– Umm, nei daugiau, nei mažiau. Greit išpopuliarėjęs hitas. Parduos kaip ledus per karščius! Tai bus viena iš tų knygų, apie kurias žmonės kalbės metų metais. Reitingų viršūnėse metai po metų!

– Taip, išgerkime už tai!

– Knyga, kuri bus išversta į daugybę skirtingų kalbų!

– Knyga, kuri laimės prizus!

– Knyga, kuri bus ekranizuota!

– Vaidinama scenoje!

– Pradės naują kryptį!

– Taip ir bus!

– Būtent!

– Į sveikatą!

– Į sveikatą!

AbiejЕі autoriЕі supratimas jaudinantis. Reikia paraЕЎyti bestselerДЇ. BЕ«tent taip. Tiksliai. Bet kaip? Kokia iЕЎ tiesЕі turД—tЕі bЕ«ti ta bЕ«simoji knyga? KeletД… akimirkЕі jiedu sД—di tylД—dami ir susikaupД™ spokso ДЇ savo gД—rimus. Edis, Еѕinoma, pirmasis vД—l pradeda pokalbДЇ. Jis parodo ДЇ tuЕЎДЌiД… Tito stiklinД™.

– Dar to paties? Turiu daugybę kuponų.

– Taip, prašyčiau. Būtų malonu.

– Na, o tu kol kas apmąstyk, apie ką turėtų būti knyga, – prataria Edis šiltai šypsodamasis. – Gerai?

– Cha cha… jo… jo… hm… – numykia Titas jausdamasis kiek išsekęs.

Edis nardo minioje ir ДЇsitaiso prie baro. JДЇ iЕЎ karto pamato barmenas ir atsako taip, lyg bЕ«tЕі visiЕЎkai pakerД—tas EdЕѕio charizmos.

Titas stebi kai kuriuos Tourettes narius, judanДЌius nuo uЕѕkulisiЕі alaus palapinД—s link. Apie juos jis Еѕino viskД…. Lenis yra Е vedijos institucija, visada garbinta popkultЕ«ros elito. Turi neДЇveikiamД… sutrikimД… ir vis tiek sukuria didДЇ menД…, paverДЌiantДЇ jДЇ kone nelieДЌiamu. Visi myli LenДЇ.

Visi Tourettes vaikinai trūkčioja ir tamposi įvairiais būdais. Lenis, keistai mirkčiodamas visu kūnu, labiausiai iš jų. Sunkiausia save kontroliuoti scenoje, kurioje jis supasi kaip rugių laukas pučiant stipriam vėjui. Bet ir kiti daug neatsilieka. Vieną kamuoja stiprus veido tikas, kitas vaikšto dideliais žingsniais, stengdamasis neužlipti ant linijų, kitas staiga – lyg genamas spazmų – sveikindamasis kyšteli ranką. Triukšminga ir nevalyva kompanija.

Tikrai keista, daugybė skirtingų tipų, susivienijusių į vieną būrį, – galvoja Titas. Vieni jie niekas, bet kartu – kažkas didingo.

Titas nustoja mД…stД™s.

Po vienД… jie niekas, bet kartu kaЕѕkas didinga. Fragmentai ir dД—lionД—s detalД—s. TruputДЇ panaЕЎЕ«s ДЇ jo tekstus.

Edis netrukus grДЇЕѕta neЕЎdamasis daugiau gД—ralo.

– Titai Jensenai, būsimasis bestseleri! Kaip sekasi? Ar jau turi kokią nors fantastišką mintį?

– Ne, bet, na… – krenkščia Titas, neaiškiai mykdamas, bet vis entuziastingiau. – Turiu, na, tokią mintį. Pasakyčiau taip: „Po vieną tai niekas, bet kartu – kažkas didinga.“ Apie ką tai verčia susimąstyti?

– Taip… ne, nežinau…

– Na, mano mintis… ar būtų įmanoma… suderinti daugybę skirtingų knygų tipų ir sujungti juos į vieną vienintelę knygą? Tarsi rašyti daugybe skirtingų stilių ir žanrų, na?

– Kaip čia taip? Kaip vienintelė reikalinga knyga? Knygų samplaika? – domisi Edis.

– Taip… galbūt… o taip. Būtent taip! Knyga, apimanti visas kitas knygas.

– Dievulėliau! Fantastika! Išgerkime už tai! Jėzau, tik pagalvok, kaip ją pardavinės!

– Į sveikatą! Taip, taip, būtų velniška sėkmė. Viena vienintelė knyga – daugybės skirtingų kategorijų bestseleris. Kriminalai, maisto gaminimas, dietų aprašai, vadybos literatūra, knygos „pasidaryk pats“, savigalba, kaip būti laimingam, viskas iš karto!

– Viskas, kas įprasta! – sušunka Edis.

– Tai būtų geriausia knyga pasaulyje! – pritaria Titas ir išgeria didelį gurkšnį.

– Kaip paprasta!

– Ji bus išversta į daugybę skirtingų kalbų!

– Ir laimės prizus!

– Bus ekranizuota!

– Bus puiki pjesė!

– Pradės naują kryptį!

– Iš tiesų pradės!

– Būtent!

– Išgerkime už tai!

– Į sveikatą!

Ir vД—l abiejЕі autoriЕі tarpusavio sutarimas jaudinantis. ЕЅiЕ«ri ДЇ vienas kitД… visai rimtai. Ar tai tik malonaus apgirtimo paskatinta idД—ja? Taip, galbЕ«t, tiesiog dabar atrodo taip, tarsi tai bЕ«tЕі lemiamos svarbos reikalas. ParaЕЎyti knygД…, kuri atitiktЕі kiekvienД… bestselerio kategorijД… tuo paДЌiu metu: autorius taptЕі Еѕinomas per amЕѕius. Kita vertus, nesД—kmД— savo ruoЕѕtu garantuotЕі iЕЎkiliД… vietД… nepritapД—liЕі enciklopedijoje. Rizika didЕѕiulД—. Siaubinga.

KД… jie gali prarasti?

TiesД… sakant, gana daug.

PavyzdЕѕiui, pirmavimД….

Tuo pačiu metu abu pagalvoja tą patį. Turi būti pirmas. Pirmas, pirmas, pirmas! Kitaip – bergždžias reikalas. Oi, dabar darbuosis šaltas protas. Likimas staiga pastatytas ant kortos. Jie žvelgia vienas į kitą šnairuodami ir nepasitikėdami.

Tyla.

Nuostabos kupinos akys.

Edis, kuris visada imasi atsakomybД—s visuomeniniais klausimais, prabyla pirmasis.

– Nagi, Titai, tikrai puiki idėja. Kas nors privalo parašyti tokią knygą. Bet turbūt neįmanoma sudėti visų tų gabaliukų į vieną bendrą kūrinį, nemanai?

– Žinoma… taip, iš tikrųjų. Jeigu būtų įmanoma, kas nors jau būtų tai padaręs. Juk tikrai. Bet šauni mintis.

– Taip…

– Um…

– Ar galėčiau gauti dar gėrimo?

– Taip, žinoma. Tada galbūt kils ir dar geresnių minčių, tiesa? – atsako Titas ir dirbtinokai nusijuokia.

– Teisingai. Teisingas požiūris, Titai. Dabar visa tai pamirškime ir šiek tiek pasilinksminkime! Paimsiu keletą gėrimų ir pasiūlysiu Leniui ir vaikinams prisidėti. Niekas nesilinksmina taip, kaip Tourettes!

Edis nueina atsineЕЎti gД—rimЕі ir atsivesti draugЕі. Naktis ilga, netrЕ«ksta pokalbiЕі, juoko ir veido trЕ«kДЌiojimЕі.

Nei Titas, nei Edis apie knygД… daugiau nebeuЕѕsimins. Abu jie Еѕino, kД… tai reiЕЎkia.

Geriausia knyga pasaulyje suteikia amЕѕinД…jДЇ gyvenimД….

Bet tik vienam iЕЎ jЕі.




TREДЊIAS SKYRIUS

ЕЅvaigЕѕdД—s leidД—jЕі entuziazmas


Titas pabunda ant galinės savo automobilio sėdynės festivalio dalyvių automobilių stovėjimo aikštelėje. Jo kūnu srūva prakaitas. Saulė jau aukštai ir gali kone kepti kiaušinį ant automobilio dangčio. Tvanku. Jis atidaro automobilio dureles ir įsileidžia švediškos vasaros ryto gaivos. Čiulba paukščiai ir viskas, ką mato aplinkui, – automobiliai aprasojusiais langais, pilni kitų festivalio lankytojų. Jis įeina į ramų dušų pastatą. Stovi po čiurkšle ragaudamas vandens ir leidžiasi nuplaunamas vandens srovės.

Mintis tikrai gera. Daugiau nei gera. BЕ«tent tai, ko jam reikia. Didelis projektas, ДЇ kurДЇ gali iЕЎlieti visД… savo energijД….

Jis nusiperka sumaigyto sЕ«rio ritinД—lДЇ ir eina savo automobilio link. Д®domu, kur Edis? Jiedu ilgai gД—rД— ir tada Edis staiga dingo. KaЕѕkas sakД—, kad jau vidurnaktДЇ Edis iЕЎdЕ«mД™s namo ДЇ StokholmД….

Titas atsisД—da uЕѕ vairo ir mauna iЕЎ lauko, festivalio metu tapusio laikina stovД—jimo aikЕЎtele. GrДЇЕѕdamas ДЇ keliД… pagriebia telefonД… ir skambina ДЇ VinДЌesterio redakcijД….

– Umm, laba diena? Čia Astra Larson.

– Labas, Astra, čia Titas. Atsiprašau, kad skambinu ankstų sekmadienio rytą.

– Oi, čia tu. Labas, Titai. Man šiek tiek silpna. Praėjusią naktį šokau iki trijų. Surengėme mergaičių vakarienę, kuri pakrypo… na, visiškai kita linkme…

– Kaip smagu. Astra, turiu puikią idėją, apie kurią reikia pasikalbėti. Kada galėtume susitikti?

– Hm, nežinau. Na, nelaikau savo užrašų knygutės lovoje. Kada nors kitą savaitę?

– Ne, ne, ne! Kuo skubiau. Turi tai išgirsti. Galiu atvykti šįvakar?

– Ne, nežinau. Eisiu pietauti pas Evitą Vinčester. Žinai, vadovo valia yra įsakymas. Ji susikvietė visus redaktorius, kad aptartume kitų metų sąrašą.

– Tada gerai, puiku! – šaukia Titas. – Būsiu priešpiet! Kokiu metu būsi?

– Penktą, – sako Astra. – Titai, tu tikrai verti mane smalsauti. Kas atsitiko?

– Pakalbėsim apie tai vėliau. Būsiu vietoje vėliausiai ketvirtą. Tada pamėtėsiu tave iki Vinčesterio vilos Djurgardene. Tinka?

– Gerai, taip ir padarykime.

– Ačiū, Astra, ačiū.

– Iki.




KETVIRTAS SKYRIUS

Pas AstrД…


TreДЌiД… valandД… Titas skambina ДЇ Astros duris. Niekad nemД—go naudotis liftais, taigi uЕѕbilda laiptais iki pat Astros buto. Atidariusi duris Astra randa jДЇ kiek uЕѕdususДЇ ir suprakaitavusДЇ.

– Sveikas, Titai, tu jau čia? Smagu tave matyti… Tu atrodai… tu atrodai lyg būtum linksminęsis… ar panašiai, – sako Astra, kuri graži kaip visada – lyg ką tik nusipraususi po dušu.

– Labas, – sušvokščia Titas. – Viskas gerai?

– Kas girdėt šįkart?

– Švedų monarchų ligos. Didžiulė sėkmė.

– Na, taip. Malonu. Sveikinu. Spėju, tai turėčiau pasakyti.

– Skamba ironiškai…

– Taip, bet juk žinai, ką aš apie visa tai galvoju. Gal būtų smagu va taip ir toliau, bet nemanau, kad tai padės tavo rašytojo įvaizdžiui.

– Mano rašytojo įvaizdžiui? – susierzina Titas. – Po velnių, aš gaunu honorarą! Pinigai tinka mano įvaizdžiui. Bet tu turbūt galvoji apie mano honoraro augimą, taip?

– Atsiprašau, Titai, atsiprašau. Turėjau patylėti. O dabar užeik.

Titas ДЇeina ДЇ butД… ir prieЕЎkambaryje nusispiria batus. Jie geroje kompanijoje: Astra turi maЕѕiausiai 20 porЕі batЕі. Lengvi, gracingi, prabangiai atrodantys batai, tobulai derantys prie Astros jaunЕі, spindinДЌiЕі ir lieknЕі kojЕі.

Ji jau virtuvД—je. Tvarkosi uЕѕ baro.

– Ko Tau pasiūlyti, Titai? – klausia ji per svetainę einančio Tito. – Espreso? Latės? Alaus?

– Taip, būtų puiku. Alus puikiai nusėda.

– Turiu tik vidutinio stiprumo alaus, bet jis šaltas ir geras!

– Puiku, tiks.

Astra atneЕЎa alaus, Titas atsisД—da kitapus. Jis paglosto savo eЕѕiuku kirptД… galvД… viena ranka ir atidaro alaus skardinД™ kita. Mandagiai tariant, atrodo ЕЎiurkЕЎtus. Tada dideliais gurkЕЎniais iЕЎtuЕЎtina pusД™ viso skardinД—s turinio. Astra ЕѕiЕ«ri ДЇ jДЇ iЕЎ pradЕѕiЕі nustebusi, bet sulig kiekvienu Tito gurkЕЎniu jos antakiai vis labiau kyla aukЕЎtyn. Neatrodo, kad tai ДЇ gera. Astra atrodo susimД…sДЌiusi.

Ji puikiai žino, koks čia reikalas. „Paveldėjo“ Titą Jenseną prieš kelerius metus ir buvo perspėta dėl jo netvarkingo gyvenimo būdo. Ankstesnis redaktorius ilgiau nebegalėjo pakęsti tuščių kalbų ir nesibaigiančių išgertuvių. Astra, savo pastangomis – stipria valia ir geru literatūros išmanymu – susikūrusi patikimos darbuotojos reputaciją, turėjo perimti šias pareigas ir peržiūrėti Tito darbą. Tačiau jo rašymas ilgą laiką strigo, nebuvo į ką jo nukreipti. Titas tik vaikščiojo aplinkui.

Bet dabar atrodД—, tarsi visos Еѕarijos bЕ«tЕі lД—kusios Tito link. Astra pajuto, kaip viltДЇ keiДЌia nerimas.

– Na, ar vakar nebuvo kokio vakarėlio, a? – klausia ji.

– Hm, žinoma, buvo. Labai šaunus. Edis X buvo ceremonmeisteris. Jis pasirodė su Leniu, tu jį žinai, ir kitais Tourettes vaikinais. Manau, Edis ir Lenis pažįsta vienas kitą nuo vaikystės. Lenis kuoktelėjęs. Šokom kartu visą naktį ir pabaigoje Lenis sakė tik „b-b-by**is į a-a-akį“! „B-b-by**is tau į a-a-akį.“ Dar ir dar kartą. Tiesiog sėdėjo ten, trūkčiojo ir sakė „by**s į akį“. Buvo visiškai įkaušęs.

– Tam yra vaistų.

– Taip, bet jis nenori nieko vartoti. Sako, tai sustingdytų jo protą.

– Kas žino. Norėčiau, kad mano galva kiek sustingtų, jei vienintelis dalykas, kurį galėčiau ištarti, būtų,by**s į akį“. Na, bet kuriuo atveju…

– Kad ir kaip ten būtų, – tęsia Titas skubėdamas aptarti knygos idėją. – Vakarėlis mane išjudino ir staiga kilo neįtikėtinai puiki mintis. Paklausyk.

Plačiai gestikuliuodamas Titas pradeda apibūdinti knygą, kuri bus geriausių visų kategorijų knygų viršūnėse tuo pačiu metu. Jis jau gana toli pasistūmėjo su siužetu. Pagrindinis veikėjas – apkūnus vyriausiasis inspektorius, kurio ambicijos dėl karjeros policijos pajėgose kiek prigeso. Vis dėlto mokėdamas gaminti fantastiškus patiekalus su ypatingais ingredientais jis pradeda lėtai, bet užtikrintai lieknėti. Paaiškėja, kad svorį prarado ilgam. Lieknėjimas greitai suteikia jam energijos ir pasitikėjimo savimi, kad galėtų siekti šio to naujo tiek gyvenime, tiek darbe. Pamažu viskas sklandžiai susidėlioja. Jo naujos pažiūros į pasaulį priverčia suabejoti ir policijos taikomais metodais. Ką tik pradėtas normų neatitinkantis detektyvo darbo stilius greitai duoda vaisių ir daugybė neišaiškintų serijinių žudikų pagaliau sulaukia bausmės. Be abejo, tai jo viršininko – negailestingo vyriausiojo prižiūrėtojo, susižavėjusio komandos dvasia ir tuo, „kaip policija visada dirbo“, nuopelnas. Knygos herojus, vyriausiasis inspektorius, dabar jau normalaus svorio, įtvirtina revoliucijos pamatus ir pradeda esmines organizacijos pertvarkas. Tai didelio masto istorija. Nusikaltėliai spruks šalin.

Astra klausosi Tito vis labiau susidomД—jusi. Dar nebuvo maДЌiusi Tito tokio entuziastingo.

– Ar supranti? – Titas kvarksi toliau. – Tu čia? Šiuos rėmus galiu pripildyti išmintimi, receptais ir,pasidaryk pats“ patarimais su visomis smulkmenomis. Galiu parašyti bet kiek!

– Tikiu tavimi, – atsako Astra lėtai. – Tikrai tikiu.

– Tai ką manai? Tiks?

Gali girdėti, kaip Astra galvoja. Viena vertus, ji mano, kad tai gera mintis. Tikrai gera mintis. Ji žino, kad Titas puikiai rašo ir galbūt būtent to jam ir tetrūksta – pakeisti žanrą. Kita vertus, tai abejotinas projektas. Jei leisi daugiau ar mažiau alkoholikui autoriui rašyti bestselerį, tai geruoju nesibaigs. Neįmanoma žinoti, kurios knygos bus parduotos geriausiai. Tiek ji tikrai žino. Tuščių vilčių suteikimas užgesintų Tito aistrą. Ir kaip ji turėtų pristatyti šį projektą Vinčesteriui? Kai prisipažins norinti ištraukti Titą į pasaulinę šlovę, visi iš jos juoksis. Tikrai taip nerizikuos. Bet kartais reikia pabandyti, ar ne? Ką, po velnių, jai daryti?

Ji turi tai apmД…styti. O Titui reikia atsakymo. Parama ir padrД…sinimas yra svarbiausia galima leidД—jЕі pagalba. IЕЎskyrus didД—jantДЇ honorarД…, Еѕinoma.

– Nuostabi mintis, Titai. Tikrai nuostabi. Geriausia, kokią tik esu girdėjusi. Be to, manau, kad knygą ypač gerai priims, jei tai bus tavo darbas. Juk neturi jokių „nešvarių įrašų“.

– Nešvarių įrašų?

– Sulauktum puikių recenzijų. Niekas nepatikės, kad darai tai tik dėl išskaičiavimo. Jei rašytum detektyvus, sudaužytų kaip obuolį. Dar blogiau dietologams, virėjams, klerikalams ar vadybos guru. Bet tu – Titas Jensenas, romanistų šulas.

– Umm… ar galėčiau dar alaus?

– O ar nesiruošei nuvežti mane iki Vinčesterio vilos?

– Jis tik vidutinio stiprumo, po šimts velnių!

– Gerai, gerai… – nuolankiai taria Astra ir iš šaldytuvo paima alaus.

– Tai ką manai?

– Būsiu visiškai nuoširdi, Titai. Mintis tiesiog fantastiška, bet yra ir daugybė su tuo susijusių pavojų. Tau, man ir Vinčesteriui. Šįvakar pakalbėsiu su Evita, pažadu. Paprašysiu leidimo atlikti šį slaptą projektą, kad tik tu, aš ir ji tai žinotų. Jei pritars, tada avansas jau sąskaitoje. Jei ne, tada nežinau… Kaip sakai, ar leisim jai priimt sprendimą? Prižadu pristatyti šią mintį kiek įmanoma pozityviau.

– Aš turėčiau palaukti lauke, automobilyje, ar kaip? Ar negaliu pats pristatyti savo idėjos Evitai? Rašiau jiems daugybę metų. Juk nusipelniau… na, nors kiek, šiaip ar taip.

– Patikėk manimi, Titai. Ir vėl būsiu visiškai atvira. Evita – kietas paukštelis, pats žinai, o dabartinė tavo išvaizda nekelia pasitikėjimo. Ir kvapas nėra mieliausias, kokį esu kada nors užuodusi. Patikėk, šiandien nenorėsi su ja susitikti. Paskambinsiu tau rytoj. Tinka?

– Tinka…

Titas tuo pasitenkina. KД… gi dar galД—tЕі padaryti?

Jie dar pakalba apie knygД… ir galimus jos elementus. Kuo smulkiau nagrinД—ja siuЕѕetД…, tuo nuostabiau atrodo.

Titas veЕѕa AstrД… pas EvitД… VinДЌester, jie laimingi ir dЕѕiugЕ«s. Paskui jis vaЕѕiuoja namo ДЇ SioderДЇ ir palieka ten savo automobilДЇ. Laimingas, pavargД™s ir geidЕѕia pelnyto poilsio po sunkaus darbo savaitgaliЕі ir kietЕі derybЕі su redaktore. PrieЕЎ einant anksti miegoti bЕ«tЕі neblogai pasivaikЕЎДЌioti gryname ore.

Po deЕЎimties minuДЌiЕі jis jau sД—di ir rЕ«ko prie ДЇprasto staliuko Asociacijos bare.

Tai ir buvo tas gaivinantis pasivaikЕЎДЌiojimas.




PENKTAS SKYRIUS

Evitos sД…lygos


Skambutis Tito galvoje. Pirma – trumpas skimbtelėjimas. Po jo – dar vienas. Tada pora piktesnių. Atidaromos pašto dėžutės garsas. Girgždesys galvoje. Balsas „laaaabas“ dėžutėje. Ilgas nutįsęs skambučio garsas virpa galvoje. Skaaambutis… girgždesys… labas… skaaambutis… čerškimas… laaaabas…

Baik…

Baik!

Titas pabunda. Jis supranta, kad kaЕѕkas skambina ДЇ jo duris. Kadangi jau apsirengД™s, nukД—blina iki durЕі ir jas atidaro.

Astra. Ji neatrodo patenkinta iЕЎvydusi TitД…. Jo akys paraudusios, o ir pats dvokia kaip rЕ«komasis.

– Dieve mano, Titai. Ką, vardan Dievo, veiki?

– Hm… Šiek tiek šventėm Asociacijoje vakar.

– Šventėt? Kodėl?

– Hm… na… argi vakar mes maloniai nepasišnekėjom? Bent aš taip maniau. Galvojau apie knygą ir atšvenčiau su keletu stikliukų. Bet buvau siaubingai peršalęs, todėl poveikis stipresnis nei įprastai.

– Taip, žinoma. Pasiteisinimus geriau praleisk.

– Hm… bet kodėl tu čia? Kaip vakar sekėsi su Evita?

– Dėl to ir esu čia.

– A, taip…

– Turiu pamatyti savo akimis, – sako Astra, rodydama į Tito butą.

Butas nedidelis – galėtum apžiūrėti vienu galvos pasukimu. Bet jei norėtum patikrinti viską, užtruktų bent porą savaičių. Knygos, žurnalai, nešvarūs drabužiai, neplauti indai, gabalėliai ir dalelės. Visi Tito namai nuo grindų iki lubų prikimšti šlamšto.

– Tu ką? O kaip tas reikalas – „pamatyti savo akimis“? – nusižiovauja Titas.

– Kaip tu gyveni, žinoma.

– Gal dabar dirbi socialinėms tarnyboms? Ką, po velnių, tai reiškia? – rūgščiai krenkščia Titas, supratęs, kad jo gyvenimo būdas stebimas. – Gal norėtum kavos?

– Taip, prašyčiau.

Titas nueina ДЇ baldais atskirtД… virtuvД—lД™, iЕЎima iЕЎ aparato senД… kavos filtrД…, iЕЎmeta jДЇ ДЇ ЕЎiukЕЎliadД—ЕѕД™ ir ДЇdeda naujД…. Paskui atidaro spintelД™, iЕЎtraukia ЕЎiek tiek traЕЎkios duonos ir iЕЎspaustД… Еѕuvies paЕЎteto tЕ«belД™.

– Gal danišką sumuštinuką? – klausia jis ironiškai matydamas Astrą riečiant nosį.

– Ačiū, nesirūpink, – atsako Astra šypsodamasi.

– Tai ką gi ji sakė?

Astra atsisД—da ant virtuvД—s kД—dД—s ir giliai ДЇkvepia.

– Evita sakė du dalykus. Pirma, tai yra geriausia mintis, kokią tik yra girdėjusi. Pasirinkus tinkamą autorių taps pasauliniu bestseleriu.

– Tikrai, nė nekalbėk! Aš labai dėl to laimingas! – susijaudinęs prataria Titas ir pradeda juoktis.

– Palauk minutėlę, Titai. Antrasis dalykas, kurį ji sakė, ne toks smagus. Ji mano… kad nesi tas tinkamas autorius.

Titas iЕЎkosД—ja kД… tik iЕЎgertД… kavos gurkЕЎnДЇ; aptaЕЎko virtuvД—s stalД… ir savo traЕЎkЕі sumuЕЎtinДЇ. Jis nusiЕЎluosto skruostД… megztinio rankove.

– Ką, po velnių, kalbi? Ar ji išprotėjo? Tai mano knyga ir niekieno daugiau.

– Titai, mudviejų su Evita pokalbis buvo tikrai ilgas. Ji tikrai taip mano. Juk žino, kaip tu gyveni. Ji sako taip: Titas Jensenas nėra tinkamas autorius Geriausiai knygai pasaulyje. Bet galėtų būti! Galėtų juo tapti.

– Ką?

– Galėtum tapti tuo tinkamu autoriumi! Na juk ir tu, ir aš žinome, kad esi vienintelis žmogus, galintis tai padaryti išties kokybiškai. Bet kad pateiktum publikuoti Vinčesteriui ir tau dar sumokėtų iš anksto, turi sutikti su keliomis sąlygomis.

– O, nejaugi?..

– Pirma: turi išsipagirioti.

– Visiškas šlamštas! Lyg būčiau koks prasigėrėlis. Kas čia, po galais? Yra prakeiktas skirtumas tarp pasilinksminimo retkarčiais ir buvimo žlugusiu prasilakėliu. Mėgstu pasilinksminti, bet nesu sumautas girtuoklis.

– Ne, žinoma. Kad ir kaip ten būtų, turi būti blaivus. Kol rašysi knygą, negali gerti nė lašo.

– Tai juk nenormalu… – neįtikinamai protestuodamas sako jis pasilikdamas laiko dar aršesniems protestams.

– Antra: valdyk medžiagą. Ši knyga galėtų tęstis ir iki trijų tūkstančių puslapių. Sutik sutrumpinti visą medžiagą iki daugiausia dviejų šimtų penkiasdešimties. Mintis pagrįsta daugybės žanrų surinkimu į vieną knygą, taigi vienintelė tavo sėkmę įrodanti galimybė yra parašyti kuo plonesnę knygą.

Titas paЕѕiЕ«ri ДЇ AstrД… ir lД—tai linkteli. Ji atrodo ryЕѕtinga. ViskД… permД…sДЌiusi. Titas mano, kad paraЕЎyti trumpД… rankraЕЎtДЇ daug sudД—tingiau. Bet knyga bus pirmos klasД—s produktas, ЕЎedevras. Jis to nori, Astra to nori ir Evita. Jie visi to nori. Jis supranta, kad antroji sД…lyga gera. VelniЕЎkai gera.

– Plona knyga. Puiku, – sako jis su nuoširdumo gaidele balse.

– Trečioji sąlyga: tavo darbo procesas turi būti profesionalus visu šimtu procentų. Pavyzdžiui, visiškas konfidencialumas. Apie tai žinosim tik tu, aš ir Evita. Rašysi knygą šią vasarą ir rudenį. Mudu reguliariai susitikinėsime, kad matyčiau tavo darbo pažangą. Elektroniniu paštu nesinaudosime. Niekad niekad. Ir jeigu būsi blaivus ir uoliai dirbsi su šiuo projektu, mes tau kartais sumokėsim šiek tiek avansu.

– Šiek tiek kartais! Tada čia ne avansas!

– Taip, knyga nebus išleista iki kito pavasario. Paliksime vietos pavasario kataloge ir užsakysime spausdinti savaitę po Naujųjų metų.

– Nerealūs tempai… – murma Titas.

– Ne, jei dirbi aštuonias valandas per dieną, penkias dienas per savaitę!

– Galiu atsipalaiduoti bent savaitgaliais?

– Turi galvoje girtuokliavimą?

– Mesiu. Bet galbūt vieną taurę ar dvi penktadieniais ir šeštadieniais?

– Ne. Turi būti visiškai blaivus. Tai tinka ar ne?

– Ši sąlyga tikrai nenormali… kaip gali parašyti bestselerį per šešis mėnesius, jei net negali pailsėti tarp darbo protrūkių?

– Tai nebus sunku, ar ne? Juk sakai, kad nesi alkoholikas.

– Nesu! – kategoriškai sako Titas.

– Na gerai, tada jokių problemų, ar ne? Susitariam?

IЕЎ Astros elgesio Titas supranta, kad nД—ra prasmД—s derД—tis. Be to, jis puikiai Еѕino Evitos VinДЌester metodus. Tai ji nustato Еѕaidimo taisykles. Astra tik pД—stininkД—, nors sukurta iЕЎ geriausio marmuro.

– Sutariam, – tyliai sako Titas.

– Pasirašyk čia! – sako Astra rodydama kontraktą. Titas mato Evitos ir Astros parašus lapo apačioje. Jis pasirašo greta.

Pagaliau Titas vД—l raЕЎo.




Е EЕ TAS SKYRIUS

AklavietД—


Vos tik Astra iЕЎeina iЕЎ buto, vД—l suskamba durЕі skambutis. Titas atidaro ЕЎaldytuvД… norД—damas paЕѕiЕ«rД—ti, ar ten nД—ra likusio alaus. Е altas ir gaivinantis, numalЕЎinantis atsisveikinimo troЕЎkulДЇ ilgam laikui. BЕ«tЕі gaila jДЇ iЕЎpilti. Bet ЕЎaldytuvas tuЕЎДЌias. Po ЕЎimts velniЕі! Jis uЕѕtrenkia ЕЎaldytuvo duris ir eina atidaryti durЕі.

VД—l Astra.

– Sveikas, Titai. Pamiršau tau atiduoti keletą svarbių daiktų!

– O, taip, aišku…

– Pradėsi skaityti knygą Valymas. Ji nuostabi. Pažadu, perskaitęs visiškai pakeisi savo požiūrį į valymą. Namie pradėsi jaustis patogiai. Tu to vertas.

– Taip, gerai…

– O šiame krepšyje yra įrankis, būtinas norint bendradarbiauti. Nešiojamasis kompiuteris.

– Bet aš jau turiu kompiuterį…

– Perskaityk sutartį ir pamatysi, kad rašydamas šią knygą turi naudotis leidėjo duotu kompiuteriu.

– Nejaugi! Ir dėl kokios gi priežasties?

– Jis turi visą, mūsų nuomone, būtiną apsaugą. Tavo kompiuteris atrodo visiškai nepatikimas. Naujojo kompiuterio atmintį gali pasiekti ar perskaityti tik turėdamas reikiamus kodus. Sistema automatiškai viską įrašo į štai čia šone kišamą atmintuką. Kaip matai, yra keletas papildomų USB jungčių. Kai norėsime patikrinti tavo darbą, tiesiog atiduosi man atmintuką, ir aš perskaitysiu rankraštį. O svarbiausia štai kas: šis kompiuteris turi ALK užraktą… kitaip tariant, alkotesterį. Turi papūsti į vamzdelį, nes kompiuteris įsijungs tik tada, kai būsi visiškai blaivus.

– Alkotesteris! Po šimts! Tu nepasitiki manimi? Argi nesutikau? Visiška nesąmonė!

– Alkoholizmas yra liga.

– Bet aš nesu alkoholikas, jau sakiau! – šaukia Titas.

– Ne, žinoma, ne, – nutraukia Astra. – Puiku. Tada nekils jokių problemų jungiant kompiuterio sistemą.

– Tai tiesiog sušiktai neįtikėtina!

– Sutik arba dink.

– Gerai, gerai. Taip!

– Tu teisus, tada pasimatysim. Sėkmės!

Titas atsisveikina su Astra ir atidaro neЕЎiojamД…jДЇ kompiuterДЇ. Д®jungimo mygtuko vietoje iЕЎЕЎoka plastikinis vamzdelis. Titas vД—pso ДЇ laukiantДЇ vamzdelДЇ. Ar turД—tЕі nusiЕѕeminti ir pЕ«sti ДЇ tД… prietaisД…? Bet ar turi kitД… pasirinkimД…? Jis apЕѕioja vamzdelДЇ ir papuДЌia.

Po poros sekundЕѕiЕі uЕѕsidega ekranas ir pasirodo tekstas:



Sveikas, Titai! Dabar dar negali dirbti. ApskaiДЌiavau, kad alkoholiui pasiЕЎalinti iЕЎ kraujo prireiks aЕЎtuoniЕі valandЕі. KvieДЌiu sugrДЇЕѕti po 19 val. GraЕѕios dienos!


Ekranas nublanksta.

Jis jauДЌiasi giliai ДЇЕѕeistas. PaЕѕemintas. Ir truputДЇ sukrД—stas. AiЕЎku, kartais jis klausdavo savД™s, ar tik nД—ra blogai nusiteikД™s alkoholio ir narkotikЕі klausimu. Rodos, padaugino jЕі tЕ«kstanДЌius kartЕі. Bet jam patinka linksmintis. Tai praktiЕЎkai vienintelis dalykas, kuris pastaruoju metu sekasi.

Niekas nėra sakęs, kad jis alkoholikas. Bent jau ne į akis. Kas nors gal ir būtų pataręs „šiek tiek apsiraminti“ ar „būti malonesniam sau pačiam“ ir panašiai. Bet nuo to iki kaltinimo alkoholizmu – didelis žingsnis. Jis jaučiasi nepatogiai.

Kiek žmonių galvoja, kad Titas yra senas alkoholikas? Klausant Astros atrodė, kad visas pasaulis. Bent jau visi Vinčesterio leidykloje. Ar dėl to visi juokiasi, kai jis improvizuoja per knygų skaitymus? Ar jis tik beviltiškas subingalvis, kuris pradeda juokauti, kai tik pasigeria ar pavartoja narkotikų? Kaip jis pats žiūrėtų į ką nors, panašų į jį patį, jei tik tai nebūtų Titas Jensenas, žinoma… Visiškai „objektyviai“…

Д®Еѕvalga trenkia kaip beisbolo lazda. Jis krinta ДЇ sofД…, ilgai sД—di ir ЕѕiЕ«ri iЕЎsiblaЕЎkiusiu Еѕvilgsniu.

Jis yra subingalvis. KartД… buvo intelektualus, turДЇs kД… pasakyti raЕЎytojas. Dabar tik juokdarys. Niekingas kvaiЕЎa raЕЎytojas, apsirengД™s juodai, mД—gstantis narkotikus ir visЕі rЕ«ЕЎiЕі alkoholДЇ. Smirdantis kaip skunkas. Atrodantis kaip senas skuduras. Ir kada ЕЎД—lionД—s vakarД—liuose tapo svarbiau uЕѕ visa kita?

Ar jis gali parplukdyti savo laivelДЇ atgal ДЇ didЕѕiuosius vandenis? Jei nepasiseks Geriausia knyga pasaulyje, tada jau viskas baigta. Е is projektas svarbiau uЕѕ viskД…. Titai Jensenai, atД—jo laikas pasirinkti, kas tu: vyras ar pelД—? Autorius ar girtuoklis?

Taip, Geriausia knyga pasaulyje yra paskutinД— galimybД—. Jis jauДЌia tai kiekvienu savo kЕ«no nervu. Tai persilauЕѕimas, kurio taip ilgai laukД—.

Ramybės jausmas palengva užplūsta jo smegenis. Daugybė nerimo ir troškimo durelių užtrenkiamos. Jis puikiai žino, kad vienintelė galimybė laikyti jas uždarytas yra leisti Geriausios knygos pasaulyje energijai jį pripildyti. Kiekviena akimirka turi būti pripildyta energijos. Jis turi iš karto pasirūpinti kiekviena nauja ateinančia minute. Priversti minutę dirbti. Ir kitą minutę, valandą, dieną ir savaitę. „Geriau būti apsėstam nei priklausomam“, – galvoja jis.

Vadovaudamasis knyga apie valymД… Titas pradeda tvarkyti chaoso nusiaubtД… butД…. Savo senojo gyvenimo likuДЌiais vienД… po kito pripildo ЕЎiukЕЎliЕі maiЕЎus. Siurbia, ЕЎveiДЌia ir ЕЎluoja. BД—gioja pirmyn ir atgal ДЇ skalbyklД… rЕ«syje. Lygina savo marЕЎkinius. GrД™Еѕia ir lygina. PatalynД™. Jis tai daro! Nori tai daryti! Nuo kaktos laЕЎa prakaitas, o oda garina nuodus iЕЎ kЕ«no.

KartkartД—mis jis kartoja sau, kad geriau bЕ«ti apsД—stam nei priklausomam.

Geriau bЕ«ti apsД—stam nei priklausomam.




SEPTINTAS SKYRIUS

Mokymasis gyventi


Vakaras. Butas kvepia ЕЎvara. Titas iЕЎsimaudД™s po duЕЎu ir pasiklojД™s ЕЎvariД… patalynД™. Jis girtas ir apsvaigД™s. Bet ne nuo ДЇprastЕі narkotikЕі. Е ДЇ vakarД… jis girtas nuo naujЕі paЕѕadЕі ir apsvaigД™s nuo troЕЎkimo raЕЎyti.

Titas papuДЌia ДЇ vamzdelДЇ ir ДЇdД—miai ЕѕiЕ«ri ДЇ ekranД…. Staiga iЕЎЕЎokД™s tekstas kvailai iЕЎ jo ЕЎaiposi:



Labas, Titai! Laikas pradД—ti darbД…? Sveikas atvykД™s. Po ЕЎeЕЎiЕі valandЕі aЕЎ iЕЎsijungsiu ir iЕЎsaugosiu tavo darbД…. Jeigu po poros valandЕі pertraukos norД—si tД™sti, turД—si papЕ«sti ДЇ vamzdelДЇ ir galД—si raЕЎyti toliau. Bet atmink: jei nepapЕ«si ДЇ mane tris dienas, visos tavo laikmenos bus iЕЎtrintos ir turД—si pradД—ti nuo pradЕѕiЕі. SД—kmД—s!


„Prakeiktas pabaisa“, – galvoja Titas. Bet jis visiškai nepiktas. Priešingai. Supranta turįs suvaržyti save rutina ir prievolėmis, kad sėkmingai baigtų darbą. Pirma parengs kontrolinį sąrašą. Brūkštels keletą esminių žmogiškųjų elementų, apie kuriuos reikės sužinoti daugiau.



MEILД–. Viskas apie santykius, moteris, vyrus, intymumД…, seksД… ir kЕ«niЕЎkД… gyvenimД…. Nuo lengvЕі paЕЎnekesiЕі ir oro buДЌiniЕі iki dulkinimosi.

PSICHOLOGIJA. ЕЅmoniЕі varomosios jД—gos, lyderystД— ir ДЇvairiЕі terapijos formЕі teorija ir praktika. LyДЌiЕі teorija ir psichinД—s ligos. Kas laimД—s, kas pradings?

NUSIKALTIMAS. NusikaltД—liЕі tipai, beatodairiЕЎkas Еѕiaurumas, finansiniai motyvai ir kitos varomosios jД—gos. GalbЕ«t ЕЎis tas apie rasines ДЇtampas ir klasiЕі kovas. Teismo procesai ir nuosprendЕѕiai.

MAISTAS. Mityba, maisto istorija, skoniai, virtuvД—s, gaminimas ir receptЕ«ra. Kaip paskersti, nudirti ir dalimis sukapoti gyvulius. Ir viskas apie silkД™! SkaniД… silkД™!


Jis paЕѕvelgia ДЇ savo sudarytД… sД…raЕЎД…. Dabar negali galvoti apie niekД… daugiau. Ar yra kas nors daugiau uЕѕ tai? Ar tai visos Еѕinios, reikalingos norint paraЕЎyti GeriausiД… knygД… pasaulyje? Pach! Torto gabalД—lis.

Dabar būtina išsirinkti darbo metodą. Knygą turi parašyti per šešis mėnesius. Reikės mažiausiai trijų mėnesių neapdorotam rankraščiui. Bet juk negali rinkti medžiagos tris mėnesius ir atidėti rašymą pabaigai – tai būtų pernelyg rizikinga. Ne, pirma jis turi nusibrėžti kelias gaires, kad žinotų, ko ieškoti, kai pradės savo tyrimą.

Viskas, ką parašys, bus kaip konspektas. Kiekviena pastraipa apims tiek informacijos, kiek „pasidaryk pats“ vadovas. Kiekvienas puslapis turi gyventi savo gyvenimą. Jei nors truputėlį nukryps, nusikals pačiai knygos sielai. Geriausia knyga pasaulyje turėtų būti tiesiog ligi kraštų pripildyta jausmų, siužeto ir faktų. Taip, štai kaip: viso to šerdis slypi trijuose žodžiuose! JAUSMAI, SIUŽETAS, FAKTAI. Jis sudaro dalykų, apie kuriuos turi sužinoti daugiau, sąrašą. Kad pasiektų tikslą, turi būti pasiruošęs paskersti šventas karves, iki minimumo sutrumpinti paaiškinimus ir išmesti iš teksto visą lavonieną. „TRUMPAI IR GLAUSTAI“, – rašo pabaigoje. Sutrumpins iki minimumo. „Tai bus dailiau nei dailu“, – galvoja Titas išsaugodamas dokumentą kaip Geriausios knygos pasaulyje manifestą.

Jis atsiloЕЎia ir paЕѕvelgia ДЇ ekranД…. Geras ir ДЇkvepiantis dienos darbas. Jis nusipelno atpildo. Ko nors tikrai ДЇmantraus ir graЕѕaus.

Jau gana vėlu ir staiga pajunta, kad nori valgyti, gerti ir rūkyti – visko iš karto ir vienu metu. O, kaip greitai grįžta troškimas! Dabar reikėjo formulės, kaip išgyventi vakarą. Reikia turėti maisto ir vandens, kitaip mirs. Bet nebebus nei cigarečių, nei alkoholio. Jeigu užsirūkys, užsinorės ir alaus ar vyno. O jei pradės gerti alų ar vyną – nebesustos.

Titas supranta, kad jo ЕЎirdis nustatyta pagal senД… ir pernelyg dosnЕі atpildo reЕѕimД…. PavargД™s ar apgailД—tinas? StiklinД™! Tikrai, ar padarei kД… nors gera? CigaretД™! Jautiesi pribaigtas ir nesuprastas? StiklinД™ ir cigaretД™! Klaida? SД—kmД—? Imk dvi, jos tokios maЕѕos!

Ne, jei jau pasiseks, turės perprogramuoti savo smegenis taip, kaip buvo anksčiau, dar prieš tai, kai smegenys suprato, kaip smagu rūkyti ir gerti. Tai ne smegenų plovimas – greičiau priešingai. Jo makaulė buvo nuolat plaunama ilgą ilgą laiką. Išskalautas ir išmirkytas alkoholyje ir nikotine, jo protas pakrikęs ir išbalintas. Bet dabar smegenys turės gyvuoti be skalbimo miltelių ir tapti nepriklausoma ekologine sistema. Kiekvieną kartą pajutęs troškimą, jis turės nukreipti savo mintis į ką nors gera, užuot galvojęs apie alkoholį ir cigaretes. Geros mintys, geri vaizdai. Modeliai.

Jis mД—gina surasti gerЕі vaizdiniЕі, kuriuos galД—tЕі prisiminti, kai tik smegenys pradД—s klajoti netinkama kryptimi. PerЕѕvelgia grД—smД—s ir atpildo ДЇvaizdЕѕius savo galvoje, per kelias minutes iЕЎsirenka geriausius ir atmeta visus likusius. Galiausiai apsistoja ties dviem, kuriuos naudos, kai prireiks.

Viename vaizdinyje jis suaugęs kūdikio dydžio vyras. Guli motinos sterblėje – patalpoje, kuri atrodo kaip gimdykla. Jo prastai nuskusta barzda liečia vieną jos krūtį, tad po smakru matyti švelnus raudonis. Burnoje cigaretė, rankoje – didžiulė stiklinė viskio. Mama susiėmusi už nosies graudžiai verkia.

Kitame vaizdinyje Titas maždaug dvylikos metų, jam dar nepradėjusi želti barzda. Jis guli padėjęs prie krūtinės jaunai moteriai, laikančiai knygą. Negali matyti moters veido, bet jos krūtų speneliai standūs ir pašiurpę. Kas ji? Ant Tito lūpų pieno ūsai ir jis žvelgia tiesiai į žiūrovą – tai yra į save.

Vieną po kito perjunginėja abu vaizdinius. Geismas mažėja. Atsiranda vis daugiau ir daugiau detalių. Ryšku ar pernelyg ryšku? Kam tai rūpi, – mąsto Titas. Smegenų vaizdiniai veikia. Turi veikti! Veikia, veikia, veikia!

Geriau bЕ«ti apsД—stam nei priklausomam. Geriau bЕ«ti apsД—stam nei priklausomam. Geriau bЕ«ti apsД—stam nei priklausomam.




AЕ TUNTAS SKYRIUS

DieviЕЎka pica


Maistas. Maistas, maistas, maistas. Maistas! AЕЎ alkanas! PraЕЎau, juk turi bЕ«ti leista bent jau pavalgyti? MAISTAS, MAISTAS, MAISTAS!

Tito smegenys greit pabunda. Jis iЕЎlekia iЕЎ buto, nubД—ga laiptais ir mauna lauk. Grynas oras! Gilus ДЇkvД—pimas. Maistas! Turiu gauti maisto! Apsidairo. Pica! Skuba ДЇ picerijД… gatvД—s kampe ir skaito meniu. Nieko gero, Titai, tai pernelyg ilgai uЕѕtruks!

– Prašyčiau Quattro!

– Bus po penkiolikos minučių.

– Dažniausiai užtenka dešimties!

– Gerai, dešimties.

– Puiku, ačiū.

– Valgysite čia ar išsinešite?

– Čia. Čia ir dabar.

– Pasiimkite salotų – štai ten. Ko nors atsigerti?

– Prašau nestipraus alaus. Ne, ne, ne, ne tai! Vandens. Prašyčiau vandens.

Titas pasiima porciją tarkuotų kopūstų su aliejumi ir atsisėda prie baro priešais kepėją. Nedidelis stiklo gabalėlis skiria jį nuo įvairių dubenėlių su ingredientais. Titas stebi tešlą ore sukantį vaikiną. Pica skani. Tam tikra prasme ji yra viso gaminto maisto motina. Skanus šviežias padas ir įvairūs maži ir gardūs dalykėliai ant viršaus. Elegantiška ir rafinuota. Picai turi būti suteiktas žvaigždės vaidmuo Geriausioje knygoje pasaulyje! Ypač Quattro Stagioni – picų pasaulio rolsroisas. Jis turi, tiesiog privalo gauti tobulą Quattro receptą ir suteikti garbingą vietą savo knygoje. Galbūt picos receptas yra vienintelis dalykas, kurio reikia, kad parašytų tobulą gaminimo knygą? Būkime atviri, ji nebus geresnė, jei bus pilna nuobodžių receptų, ar ne? Žinoma, kokybė kainuoja. Ko daugiau reikia, jei ne vieno tobulo recepto? Picą gali valgyti pietums ir vakarienei! Ir pusryčiams, jei kas nors dar liko išsinešti. Argi ne taip? Būtent!

Quattro bus pagrindinio veikėjo patiekalas – tas, kuriuo kvalifikuotas detektyvas užburia savo pietų svečius ir suvilioja ilgakojes merginas. Klastingojo detektyvo vyriausiojo inspektoriaus Quattro garbė sklinda toli ir plačiai, ir dabar slaptas receptas bus atskleistas kartą ir visiems laikams Geriausioje knygoje pasaulyje. Kulinarinio pasaulio motina ir visų knygų motina!

Titas turi kuo greičiau – iš karto – sužinoti apie šį nuostabų patiekalą! Jis atsisuka į kepėją ir klausia:

– Sveiki, ar tiesa, kad Quattro Stagioni pavadinta pagal Antonijaus Vivaldžio kūrinį?

– Nežinau, pone. Kur jis dirba? Ar tai Antonijus iš Melinio Kungsgatane? Nustebčiau, juk žinote, jis Švedijoje tik apie penkiolika metų. Manau, kad Quattro Stagioni buvo čia jau anksčiau. Daug anksčiau. Žinau, kad jo Quattro labai skani – juk naudoja tikrą mocarelą iš Palermo. Štai kodėl tokia skani. Juk mocarela skani. Ir brangi. Jie prašo keturiasdešimt devynių kronų.

– Ne, klausiu, ar ji buvo pavadinta pagal Vivaldžio kūrinį styginiams Metų laikai?

– Ką turite omenyje, sakydamas „pavadinta“? Ji vadinasi Quattro Stagioni. Itališkai tai reiškia keturis metų laikus. Pica itališka.

Jis nusprendžia baigti apklausą apie Vivaldį. Reikia sužinoti daugiau. Daugybę dalykų. Kas žino, kur nuves kelias, jei tik pradedi savo tyrinėjimus? Kai protas neapkrautas, gali atrasti daug nauja. Aš neapkrautas! – galvoja Titas. Galbūt neapsėstas, gali taip būti, bet iš tikrųjų – neapkrautas. Jis žiūri į kepėją, barstantį mažąsias krevetes picos ketvirtyje.

– Kuris tai metų laikas? – klausia Titas rodydamas į krevetes.

– Ką? – atitaria kepėjas, ir jų akys sekundei susitinka. Kas ne taip su šiuo vaikinu?

– Taip, kuris metų laikas krevetės?

– Nežinau, – sako kepėjas ir truputį pagalvoja. – Turbūt vasara.

– Kodėl? – stebisi Titas.

– Suprantate, vasara, plaukiojimas sūriame vandenyje ir panašiai. Na, juk vasarą daugiau krevečių.

– Ar kada nors esate matęs krevečių plaukiodamas?

– Ne, bet kodėl ne? Ką manote?

– Manau, krevetės – ruduo. Žiūrėk, kaip jos trūkčioja. Susisukusios į save, tarsi save įsukdamos. Lyg kentėtų nuo rudeninės depresijos. Staiga visagalė būtybė įmeta šiuos jūrų gyventojus į krosnį ir džiovina – lėtai, bet užtikrintai. Visai kaip žmonės rudenį. Mes užsidarę savo namuose su verdančiais karštais radiatoriais, skleidžiančiais reguliuojamą karštį, kol džiūstame ir inkščiame. Taip, krevetės puikiai tinka rudeniui.

– Gerai, bet jei krevetės – ruduo, kas tada grybai? – tęsia padavėjas, prisijungęs prie žaidimo.

– Grybai turi būti ruduo, tikrai. Laukiniai grybai renkami rudenį. Ne, aš nerenku, turiu omenyje grybautojus.

– Taip, po velnių, žinoma, Jūs teisus, – sako Titas ir mąsliai deda ranką prie smakro. Gerai, grybai – ruduo, krevetės – vasara. Bet kaip dėl kumpio ir moliuskų?

PicЕі kepД—jas juokiasi liЕѕe stumdamas picД… ДЇ krosnДЇ.

– Jūs juokingas, pone. Niekada anksčiau apie tai nesusimąsčiau.

– Taigi ką manote? Argi grybai nėra tiek vasariški, kiek krevetės?

– Ne, ne. Moliuskai – moterys, o moterys – pavasaris. Pavasarį atbudęs gyvenimas pilnas moterų. Žinai, mes, italai, mėgstam moliuskus. Jie atsiveria pavasarį. Kaip gėlės, išauginančios pumpurus, kurie vėliau sužydės, na, žinai. Moliuskai yra pavasaris. Akivaizdžiai geriausias metų laikas.

– Tada kumpis turi būti žiema. Na, Kalėdų kumpis ir taip toliau.

– Taip, tobula! Pone, mes išsprendėm picos paslaptį.

– Ar tikrai? Jūs įsitikinęs?

– Visiškai. Buvo lengva!

– Bet mes nebaigėme. Artišokas viduryje. Kas tai? Negali būti penktasis metų laikas. Galbūt tai saulė?

– Ne, ne saulė. Juk jis pilkas. Šiek tiek rusvas, kažkas panašaus. Tai ne saulė. Saulė geltona. Tada būtų buvusi paprika.

– Bet kas tada? – klausia savęs Titas, nuoširdžiai susirūpinęs šia paslaptimi.

– Gal Dievas? – mėgina spėti vaikinas ir persižengnoja ant savo baltų marškinėlių.

– Pilkšvai rudas… taip, galbūt, – sako Titas lyg pats sau.

– Senyvas vyras su barzda. Kaip Dievo atvaizduose pradinėje mokykloje. Taip, galbūt tai Dievas… kuris stebi visą pasaulį…

– Žinai, ne visi picų kepėjai ant Quattro deda artišokus.

– Ne? Kodėl ne?

– Nežinau. Niekad apie tai negalvojau. Gal jiems atrodo, kad pica be jo skanesnė.

– Deizmas. Deizmo kepėjas. Dievas paliko pasaulį, – sako Titas, mąsliai žvelgdamas į krosnį. – Jis daugiau nebėra picos dalis. Tik žvelgia į visa tai iš tolo.

Picos pavirЕЎius paruduoja, atsiranda burbuliukЕі. Vienas kraЕЎtas net apdegД™s. Dievas tikrai dar ant ЕЎios picos, planeta skendi liepsnose, o jis kaip Buda sД—di viduryje: sukryЕѕiuotomis rankomis, nesistengdamas nД— kilstelД—ti artiЕЎoko lapelio iЕЎ po savo apsiausto. Jis, matyt, visiЕЎkai nesutrikД™s ir vis dar daro ДЇspЕ«dДЇ kaip ir tada, kai pirmД… kartД… susidЕ«rД— su pica. KodД—l jis nieko nedaro? Ko laukia? DidЕѕiojo Sprogimo?

KepД—jas iЕЎima graЕѕutД™ kД… tik iЕЎkeptД… Quattro iЕЎ krosnies. Padeda ant didelД—s lД—kЕЎtД—s, pabarsto raudonД—liu ir pastumia Tito link.

– Bon appétit[2 - Bon appétit (pranc.) – gero apetito! Vert. past.]!

Titas pamaldЕѕiai ДЇninka ДЇ dalДЇ su krevetД—mis. MinutД—lД™. Nejaugi turi pradД—ti valgyti Quattro vidurЕѕiemДЇ, po NaujЕіjЕі? MetЕі laikai negali prasidД—ti vidurvasarДЇ. Juk turi bЕ«ti kokia prakeikta tvarka, net ir ant picos. Tai reiЕЎkia, kad reikia pradД—ti nuo kumpio treДЌdalio. Tada pagal laikrodЕѕio rodyklД™ valgomi moliuskai, krevetД—s ir grybai ir baigiama kumpiu.

Titas pradeda iЕЎ naujo, apsuka lД—kЕЎtД™ ir ДЇsmeigia peilДЇ ДЇ NaujЕіjЕі nakties kumpДЇ.

Tada suvokia ЕЎДЇ tД… klaikaus. KrevetД—s yra po kumpio! MetЕі laikai keiДЌiasi ne ta tvarka! Tai blogos naujienos, labai labai blogos naujienos. Vis dД—lto nusprendЕѕia nieko nesakyti kepД—jui. Kam jДЇ dД—l to jaudinti? Juk buvo draugiЕЎkas ir padД—jo Titui perprasti sudД—tingД… Quattro sampratД…. BЕ«tЕі neteisinga uЕѕkrauti jam ЕЎiД… naЕЎtД…. GalЕі gale juk pica kainuoja trisdeЕЎimt devynias kronas.

Titas neЕЎa savo kryЕѕiЕі ir valgo picД… reikiama tvarka, nepaisydamas sumaiЕЎties ir picos gabaliukЕі kitoje lД—kЕЎtД—s pusД—je. Bet kД… gi tai reiЕЎkia ЕЎimtmeДЌio kontekste?

Kalorijos nuramina, ir patikimai save kontroliuodamas Titas ДЇninka valgyti picД…. Jis mano, kad Geriausia knyga pasaulyje ir pica turД—tЕі bЕ«ti iЕЎ geriausiЕі ingredientЕі. AutentiЕЎka mocarela, grybai iЕЎ turgaus, ЕЎvieЕѕios krevetД—s ir tikras Parmos kumpis. Bet vis dД—lto: reikia artiЕЎokЕі ar ne? Kas geriausiai tiktЕі herojiniam detektyvui?

Titas pasipildo energijos atsargas skania sezonine pica. Bent kartД… apsiД—jo be nuodijimosi alkoholiu ir nikotinu. Jis teisingame kelyje. Jam tai patiks.

Reikia raЕЎyti!




DEVINTAS SKYRIUS

PratarmД—




Brangusis skaitytojau,

ЕЎi knyga trumpa, bet joje telpa daugiau, nei galite ДЇsivaizduoti. Skaitykite lД—tai ir apmД…stydamas, kad praleistumД—te kiek ДЇmanoma maЕѕiau. Knygoje yra vienintelis pasikartojimas. JДЇ rasite pratarmД—je, ДЌia ir dabar: praЕЎau JЕ«sЕі, skaitykite lД—tai ir apmД…stydamas.


„Galbūt tai truputį arogantiška“, – mąsto Titas. Jei knyga sulauks sėkmės, reikės pasitarti su savo skaitytojais. Kiekvienas su ja susijęs žmogus padės sukurti ją kuo didingesnę. Ar reikėtų parašyti specialią pratarmę ir kritikams? Paprašyti jų pabandyti patirti ką nors teigiamo, užuot griovus ir ieškojus klaidų?..



Garbusis kritike! Gyvenime bЕ«na akimirkЕі, kai turime atsiverti iЕЎoriniam pasauliui. AkimirkЕі, kai reikia sustoti, kad sugebД—tume perprasti naujЕі dalykЕі prasmД™. Visomis epochomis Еѕmonija bijojo naujoviЕі. Pagalvokite apie daugybД™ pasaulio pabaigos pranaЕЎЕі, neteisingai jД… skelbusiЕі! Pagalvokite apie daugybД™ apЕѕvalgininkЕі, kurie kritikavo technikos paЕѕangД…, vД—liau iЕЎtikimai tarnavusiД… Еѕmonijai! Pagalvokite apie kritikus, kurie atmetД— menininkus ir meno kЕ«rinius, o ЕЎie vД—liau laimД—jo tikrД… modernaus Еѕmogaus meilД™! Ar daЕѕnai kritikas laimi publikos ЕЎirdis? Tiesiog ДЇdomu.


GeranoriЕЎki Tito ketinimai greitai iЕЎgaruoja ir jis imasi keleto puslapiЕі tЕ«Еѕmingo pamokslavimo. Jis pateikia istoriniЕі kritikЕі padarytЕі klaidЕі ir nukreipia pyktДЇ ДЇ bailius leidД—jЕі redaktorius. RaЕЎo ir raЕЎo. ЕЅarijos ДЇsiliepsnoja ir virsta deganДЌia neapykanta.



…ir dabar reikalauju jūsų, niekingi apžvalgininkpalaikiai, kad skaitytumėte šią didingą knygą kuo atviriausiai nusiteikę, kaip tik jūsų apdžiūvusios ir apnuodytos smegenys sugeba. Dekite pragare, jei nesugebate įvertinti šio novatoriško literatūros darbo didingumo.


Titas su pasitenkinimu atsiloЕЎia darbo kД—dД—je ir paspaudЕѕia komandД… perЕѕiЕ«rД—ti tekstД…. Ekrane pasirodo keturi glaustЕі eiluДЌiЕі puslapiai. ЕЅodis bomba!

Jis priverstas nuryti ЕЎlykЕЎtЕі gumulД—lДЇ, skubantДЇ ДЇ gerklД™, nes staiga supranta savo klaidД….

Juk gali paraЕЎyti tik 250 puslapiЕі, o keturis iЕЎ jЕі jau iЕЎnaudojo pratarmei!

„Tai jau priklausomybė“, – pamano jis. „Aš idiotas! Nieko nebus. Ištrinti! Velniai griebtų…“

Jis niekam tikД™s raЕЎytojas ir dar blogesnis Еѕmogus. TitД… staiga uЕѕtvindo stiprus impulsas valgyti, gerti ir rЕ«kyti. IЕЎ tikrЕіjЕі darytЕі bet kД…, kas atitrauktЕі jДЇ nuo ДЌia. Bando bent kiek nusiraminti, traukdamas iЕЎ savo smegenЕі berniuko Tito ir pieno Е«sЕі atvaizdД…. UЕѕsimerkia ir koncentruojasi ДЇ savo atpildo vaizdinДЇ. Bet kas vyksta? Berniukas nuogas! Ir pusД— jo uЕѕpakalio pernelyg ilga! Prilaikoma ramentais kaip milЕѕiniЕЎka pavargusi varpa. PusuЕѕpakalio virЕЎuje yra gabalД—lis kruvinos mД—sos. Berniukas dД—vi kepurД™ su snapeliu, taip pat pernelyg ilgu. Taip pat paremtu ramentais!

Tito mintys jau skaidresnės. Jis yra matęs tą paveikslą anksčiau, realybėje! Tai siurrealisto Salvadoro Dali paveikslas, pavadintas Vilhelmo Telio paslaptis. Jis eksponuojamas Modernaus meno muziejuje Stokholme. Tai kažkoks ženklas. Turi ten nueiti! Nejaugi rado pagrindinį siūlą, kuriuo aus visą knygą? Jo asmeninis da Vinčio kodas… Dali kodas? Eureka!

Kita stotelė – Modernaus meno muziejus!




DEЕ IMTAS SKYRIUS

UЕѕpakalis ant ramentЕі


Titas stovi prieЕЎais Vilhelmo Telio paslaptДЇ. Jis bД—go bemaЕѕ visД… keliД… nuo savo butuko Sioderyje. Sunkiai kvД—puoja ir nenurimsta, kol prieЕЎais save iЕЎvysta paveikslД…. Jis ЕѕiopДЌioja, gaudydamas orД….

MilЕѕiniЕЎkas paveikslas. MilЕѕiniЕЎko dydЕѕio ir milЕѕiniЕЎko poveikio sД…monei. Titas prisimena, kada pamatД— jДЇ pirmД… kartД…. Jam penkeri, sekmadieninД— ЕЎeimos iЕЎvyka ДЇ muziejЕі. VaikiЕЎkai laksto tarp paveikslЕі neЕѕiЕ«rД—damas nei ДЇ mamД…, nei ДЇ tД—tДЇ. Tada staiga supranta stovДЇs prieЕЎais didЕѕiulДЇ Salvadoro Dali paveikslД…. NeЕѕino, kaip ilgai ten stovi Еѕvelgdamas ДЇ paveikslД…. TurbЕ«t sustojo laikas. Kiekviena detalД— iЕЎgraviruota jo tinklainД—je, rodos, visai amЕѕinybei. Net ir bЕ«damas penkeriЕі Titas supranta patiriantis didingД… meno nuotykДЇ. Е ios kelios minutД—s persekios visД… likusДЇ gyvenimД…. Jo pojЕ«ДЌiai plaДЌiai atverti ir sklidini patirДЌiЕі, lyg kas nors bЕ«tЕі stovД—jД™s ir iЕЎ kibiro pylД™s ДЇ jДЇ nuotykius. NetikД—tai, po keleto minuДЌiЕі, Еѕvelgdamas savo penkiameДЌio kirmino akimis, pamato pilkas tД—ДЌio kelnes, plazdanДЌias kaip tik pro jДЇ. Jis tiesiasi tД—ДЌio rankos link norД—damas ДЇsitikinti, kad tД—tis taip pat mato paveikslД…. Jie turi pasidalyti ЕЎiuo didЕѕiu meno patyrimu. PaЕѕiЕ«rД—k, tД—ti! Ar matai uЕѕpakalДЇ? Jis pagriebia uЕѕ rankos. Tvirtai laiko. Pakelia susikibusias rankas iki paveikslo, nukreipdamas ir parodydamas tД—ДЌiui. Ten! Ar matai? TД—tis neatsako, taigi Titas priverstas nusigrД™Еѕti nuo paveikslo ir paЕѕiЕ«rД—ti, kД… tД—tis galvoja. KД…? Ten stovi nepaЕѕДЇstamasis ir laiko jo rankД…! PaЕЎalietis tД—tis, apdovanojantis draugiЕЎka, bet sutrikusia ЕЎypsena. TitД… perlieja gД—da. PagriebД— ne tД… rankД…. Ne tas tД—tis. Titas nesupranta, kad vyras tik galvoja, jog jis mielas berniukas. Jis nesupranta, kad penkiameДЌiai tai daro nuolat. IЕЎleisk mane iЕЎ ДЌia! Jis iЕЎkart paleidЕѕia vyro rankД… ir vД—l paЕѕvelgia ДЇ paveikslД…. Д®dД—miai ЕѕiЕ«rД—damas pamirЕЎta viskД… pasaulyje ir jauДЌiasi saugus ДЌia ir dabar.

Tikras meno kЕ«rinys.

Titas supranta, kad tai taip pat fantastiška, kaip ir tada. Vyras pusiau klūpomis priešais marmuro plintą ant rudų grindų. Veido išraiškos pamatyti negalima, nes atsiduria šešėlyje nuo kepurės su snapeliu, kurio ilgis daugiau nei metras. Vyras kabo per visą kairiąją paveikslo pusę ir ilsisi ant ramentų, kad nenukristų. Vyras šoną ir didumą nugaros atsukęs į Titą. Ant marmurinio plinto tarp ramentų ir vyro stovi nedidelis laikrodis. Atrodo, kad jis tarsi lydosi. O gal tai nuo jo srūvantis laikas? Sunku pasakyti. Ant arčiau Tito esančios pėdos – groteskiškas sandalas ir dideli gumbuoti kojų pirštai. Ant tolimesnės kojos, klūpinčios ant žemės, – pilkšvai juoda kojinė su aptempta guma aplink koją žemiau kelio. Jis nedėvi apatinių. Marškiniai kybo kaip ilgas sunkus kapšelis tarp kojų. Tolimesnė užpakalio pusė pernelyg ilga. Nepaprastai ilga! Taip pat prilaikoma ramentais, beveik per visą dešiniąją paveikslo pusę. Nesuvokiama (bent jau Titui), kad užpakalis galėtų vaizduoti ką nors kitą nei milžinišką varpą. Kodėl paremtas: ar kad išlaikytų svorį, ar standumą? Kad ir kaip ten būtų, užpakaliavarpis kyšo apie pusmetrį nuo ramentų kaip varpos galva neatsismaukiančioje apyvarpėje. Dievulėliau, kas būna, kai jis nori nusišlapinti? Titas stebisi. Ant ilgojo sėdmens, tarp griovelio užpakalyje ir ramentų, kabo kruvinas mėsos gabalas, ant vienos vyro rankovių – kitas, atrodantis kaip uždengtas teniso kamuoliukas. „Kaip uždara mėsos kremo bandelė“, – pagalvoja Titas. Kita vyro rankovė – tik aštrus ir juodą paveikslo antrąjį planą skrodžiantis kūgis. Po užpakaliavarpiu ir mėsgabaliu keli mieli paukščiukai snapeliais kapoja rudas grindis. Jie išlaižo mėsos kraujo lašus, ar ką? Mėsėdžiai paukščiai?

Titas jaučia bendrystę su Dali nuo pat pirmosios pažinties. Kaip menininkui sunku būti labiau apsėstam nei Dali. Jis žinojo, kas buvo kas. Geriau būti apsėstam nei priklausomam. „Aš ir Salvadoras esame giminingos sielos“, – galvoja Titas. – „Turiu būti negailestingas aplinkiniam pasauliui, nes ir jis toks buvo. Geriausias pasaulio paveikslas bus susijęs su Geriausia knyga pasaulyje.

Staiga Titas pasijunta apsuptas būrelio dešimties dvylikos metų mokyklinukų su muziejaus gide, kuriai jau per trisdešimt. Iš tolo matyti, kad tai rimtai į savo darbą žiūrinti gidė. Ji paglosto vaikus ir pasilenkia, kai šie ko nors paklausia. O svarbiausia – juokiasi ir šypsosi jiems į akis.

– Tai, mieli vaikai, yra Vilhelmo Telio paslaptis[3 - Plg. angl. The Enigma of Wilhelm Tell. Vert. past.].

Enigma reiЕЎkia paslaptДЇ. Tai vienas ЕѕymiausiЕі muziejaus paveikslЕі, kuriame glЕ«di daugybД— paveikslЕі ir istorijЕі. Jis nutapytas ispanЕі dailininko Salvadoro Dali 1933 metais. KД… galvojate, kai matote ЕЎДЇ paveikslД…?

– Jis turi bybį ant nugaros! – sušunka berniukas.

– Taip… gali būti… ką dar galvojate?

– Jis klaikus, – sako kikenanti mergaitė, šiek tiek sutrikusi.

– Manau, jis juokingas!

Keli vaikai mano tą patį. Jie krizena, juokiasi ir paeiliui šaukia „fui“ ir „ui, kaip bjauru“. Vis dėlto jie, be abejonės, labiau patenkinti nei susirūpinę.

– Ką tai turėtų reikšti? – teiraujasi kita mergaitė.

– Nėra lengva atsakyti, – sako gidė. – Ar norit, kad papasakočiau?

– Taaaip! – šaukia visi.

– Vienas Salvadoro Dali gyvenimo tikslų buvo tapti gyvąja legenda. Įžymybe. Pavyzdžiui, jis susuko savo ūsus, taigi jie siekė iki pat čia, – sako gidė ir pirštais rodo, kaip jie buvo ištempti per skruostus. – Štai kaip jis pradeda savo biografiją: „Būdamas šešerių norėjau tapti vyriausiuoju virėju. Septynerių – Napoleonu. Ir nuo tada mano ambicijos tik augo.“ Tai nuostabu, ar ne taip?

– Kas buvo Napoleonas? – pasigirsta laibas balselis iš paties grupės galo.

– Prancūzijos imperatorius. Daugybės žemių, kurias norėjo paversti Prancūzijos dalimi, užkariautojas.

– Ar Salvadoras taip pat karys?

– Ne, jis buvo dailininkas. Bet turbūt pamišęs kaip Napoleonas. Ar papasakoti apie „Vilhelmo Telio paslaptį“?

– Taaaaip!

– Na, Salvadoras Dali norėjo, kad žmonės įvairiai interpretuotų jo paveikslus. Šie apima praktiškai viską: tikrovę ir tik sapnuose nutinkančius dalykus. Vietos užteko viskam. Štai ką galvoju: žmogus paveiksle gali būti visi pasaulio dievai, tėvai ir sūnūs viename asmenyje. Galbūt visa žmonija. Taip pat ir visa baisi pasaulio priespauda. Gali matyti, koks suluošintas ir įkalintas žmogus paveiksle. Stovi kaip įbestas, palinkęs, negalima matyti net veido ir panašiai. Taip, jis baisiai prislėgtas. Tikriausiai paveikslas atskleidžia ir blogą tėvo elgesį su sūnumis, nes Salvadoro tėtis kone visada buvo su juo bjaurus. Nors šiek tiek didžiavosi Salvadoro sėkme dailėje, visada galvojo, kad šis kvailys ir keistuolis. Jis abejojo viskuo, ką darė Salvadoras: nuo darbo iki jo, kaip meilužio, reikalų. To pakaktų visam menininko gyvenimui! Nemanote?

Vaikams ne visiЕЎkai aiЕЎku, kД… veikia meiluЕѕis. Jie neЕѕino, kas bЕ«tina menininkui. Kiek nuklydusi gidД— kelioms akimirkoms praranda ryЕЎДЇ su vaikais. Tai, kas prasidД—jo kaip jaudinanti istorija, netrukus pasiklysta psichologiniuose aiЕЎkinimuose ir nesuvokiamomis nuorodomis ДЇ FroidД…, Е ilerДЇ ir NyДЌД™. Staiga pastebД—jusi, kad vaikai iЕЎsiskirstД—, gidД— supranta padariusi klaidД… ir grДЇЕѕta atgal.

– Vis dėlto žmonės, studijavę šio periodo Dali kūrybai darytą įtaką, sako, kad Paslaptis taip pat atskleidžia ir politinę priespaudą bei klasių nesutarimus. Darbininkus ir valstiečius prieš vis gausėjančią viduriniąją klasę. Pasaulyje taip pat buvo daug pykčio. Manote, kad Salvadoras buvo piktas dėdė?

Keli vaikai linkteli. KД… gi dar gali padaryti? GrupД— pradeda skirstytis pakraЕЎДЌiais ir keli vaikai iЕЎsД—lina patys patyrinД—ti aplinkД…. MergaitД—, atsiЕЎliejusi ДЇ sienД…, atrodo mirusi. Staiga parodo gyvybД—s Еѕenklus: iЕЎ kramtomosios gumos iЕЎpuДЌia didelДЇ burbulД…. PokЕЎt! Burbulas sprogsta, ir ji vД—l apmirusi tarsi lavonas. NepabЕ«gusi gidД— tД™sia toliau:

– Kaip sakiau, dar būdamas jaunas Salvadoras Dali nusprendė tapti mitu. Nepaprastai komplikuotu ir visiškai fantastišku mitu – tokiu, kokio pasaulis niekad nepamirš. Net gyveno savo paties muziejuje su milžiniškais kiaušiniais ant stogo. Jis NIEKAD nebuvo patenkintas paveikslu, nebent šis būdavo kelių lygmenų. O dabar paklausykite: Dali šeimoje buvo keletas psichinėmis ligomis sirgusių žmonių. Paranoja, šizofrenija, maniakine depresija, iš tikrųjų viskuo. Niekam nebuvo leista apie tai kalbėti. Taigi Salvadoras nusprendė savo gyvenimu ir tapyba atskleisti tokį uždraustą elgesį. Pavyzdžiui, eidamas prašyti Galos tekėti už jo susitepė ožkos išmatomis, kad ji nesirinktų jo dėl išvaizdos! Ir ji iš tikrųjų pasakė „taip“!

Tai išgelbėjo gidę. Dabar vaikai vėl pabudo – tie keli, kurie dar buvo likę. Kakučiai padeda kiekvienu atveju, taigi vaikai pratrūksta kvatoti. Titas stebi spektaklį su vis augančia nuostata. Gidė jaučia vėjelį savo laivo burėse ir dar prideda:

– Vis dėlto jo santuoka tapo ypač keista, nors jiedu visada mylėjo vienas kitą. Galbūt Salvadoro tėtis buvo teisus, sakė, kad sūnus – niekam tikęs meilužis. Buvo sakoma, kad jo žmona Gala, kuriai priklausė namas mažame žvejų kaimelyje Kosta Bravoje, priiminėdavo žvejus, kasdien grįždavusius po darbo dienos. Ji mylėjosi su jais visais, audringai ir gražiai, kasdien. Gala buvo stambaus masto nimfomanė. Ar kuris nors žino, kas yra nimfomanė?

Muziejaus gidД— Еѕvelgia ДЇ vaikus. Е ie purto galvas. BeminДЌiai Еѕvilgsniai jЕі veiduose. Dabar jie ten, kur ji norД—jo kad bЕ«tЕі. Atviri. Prisimins ЕЎiД… akimirkД… visД… likusДЇ savo gyvenimД….

– Turbūt manote, kad tai keista, bet tai nepalyginama su tuo, kas dar bus. Taigi sužinojome, kad Vilhelmo Telio paslaptis pasakoja apie Salvadoro Dali norą atkeršyti savo tėčiui ir apie siaurai mąstančios viduriniosios klasės pažiūras. Bet mums nebus taip paprasta. Vilhelmo Telio paslaptis turbūt daugiausia pasakoja apie tamsiąją žmogaus elgesio prigimtį. Mūsų nekontroliuojamas troškimas valgyti ir – kanibalizmas! Kas žino, kas yra kanibalizmas?

Berniukas kilsteli rankД… aukЕЎtyn.

– Esu matęs Avinėlių tylėjimą…

Kiti irgi matД—. Titas, stebintis ЕЎДЇ pasirodymД… iЕЎ ЕЎalies, negali patikД—ti savo akimis ir ausimis. Tas filmas eksperimentinis! Е ie vaikai matД— AvinД—liЕі tylД—jimД…, bet negirdД—jo apie NapoleonД….

– Bravo! – šūkteli gidė. – Tai filmas apie kanibalizmą! Žmonės, kurie kenčia, žmonės, kurie bijo mirti, žmonės, kurie prisiverčia daryti blogus darbus jausdamiesi kalti dėl savo nevisavertiškumo. Ar prisimenat serijinį žudiką, tą berniuką rūsyje? Siuvantį drabužius iš aukų odos? Jis irgi galėtų būti berniukas su užpakaliu ant ramentų. Jie abu kenčia nuo aukščiausio laipsnio nevisavertiškumo komplekso. Visai kaip Napoleonas! Ir Salvadoras Dali su savo kvailu tėčiu! Ar suprantate? Kartkartėmis kiekvienas turi nevisavertiškumo kompleksą. Giliai viduje visi išgyvena tuos pačius jausmus. Mes visi kaip Salvadoras! Kiekvienas turime savo užpakalius ant ramentų!

Vaikai ЕѕiЕ«ri ДЇ vienas kitД… susiraukЕЎlД—jusiomis kaktomis ir surauktomis nosimis. Jie juk neturi savo uЕѕpakaliЕі ant ramentЕі, ar ne? KД… tai reiЕЎkia?

– Dabar eisime dar toliau! Ar matote ožką su automobilio padanga aplink pilvą štai ten?

VaikЕі grupД— dingsta pirmai progai pasitaikius.

Titas dar kelioms akimirkoms lieka stovėti priešais Vilhelmo Telio paslaptį. Jis teisingame kelyje, jo sąmonė įsiaudrinusi. Užpakalis ant ramentų, užpakalis ant ramentų… tada staiga supranta. Taip, žinoma! Serijinio žudiko aukų kūno dalys Geriausioje knygoje pasaulyje kabės ant ramentų. Kaip protestas prieš jo tėtį, stačiokišką viduriniosios klasės tėtį, kuris niekada neleido jam iki galo atsiskleisti. Kuris jį nuvertino, skriaudė ir fiziškai, ir psichiškai. Ir kai didvyris detektyvas galų gale randa pėdsakus, pagrindiniam veikėjui, žinoma, suteikiamas Salvadoro slapyvardis, gal net serijinio Salvadoro. Ir serijinis Salvadoras palieka užuominų, reikalaujančių, kad analizuotum Dali paveikslus pagal naują modelį, padėsiantį jį atkurti. Geriausia knyga pasaulyje bus ir revoliucinė knyga apie meno istoriją! Tobula! Dabar viskas, ką Titas turi padaryti, tai perskaityti daugybę knygų apie Dali ir perkrimsti šį reikalą.

„Būtent tai, ką liepė gydytojas“, – galvoja patenkintas Titas. Geras pavadinimas knygai Užpakalis ant ramentų… reikia eiti į kavinę ir užrašyti!

Vos spД—ja pasukti iЕЎД—jimo link, kaЕѕkas suДЌiumpa jo ausies spenelДЇ, trukteli Tito galvД… savД™s link ir suЕЎunka tiesiai ДЇ ausДЇ:

– BY**S TAU Į AKĮ!




VIENUOLIKTAS SKYRIUS

MedЕѕioklД—s pradЕѕia


Ar yra koks nors mД…stymo greiДЌio limitas? Д®prastomis sД…lygomis garsas keliauja 340 metrЕі per sekundД™ greiДЌiu. KЕ«no gyslos perduoda nervЕі impulsus beveik taip pat greit.

RД—kianti burna puikiai darbuojasi Tito ausyje, todД—l tik sekundД—s ЕЎimtЕіjЕі daliЕі klausimas, kada garsas pavirs impulsu, pusmetriu kaukolД—s gysleliЕі siunДЌiamu ДЇ smegenis. Taigi praeina maЕѕdaug sekundД—, kol jis supranta, kas vyksta. Tuo tarpu klyksmas paralyЕѕiuoja. Per prabД—gusiД… sekundД™ keli trauminiai Tito gyvenimo epizodai ЕЎmД—kЕЎteli prieЕЎ akis kaip glausta ir grД—sminga prieЕЎmirtinД— patirtis. Nemaloni situacija prieЕЎ vД—l pradingdama blyksteli kaip uЕѕЕЎalusios atminties atvaizdai per deЕЎimtД…jД… sekundД—s dalДЇ.

Jis mokykloje, penkiolikos. Du klasės berniukai pūkinėmis barzdomis. Net dantys matyti. Smirda cigaretėmis ir Pripps Blue alumi. Titas pradeda panikuoti. Jie subadys jo rankas savo pieštukais. Sudraskys į gabalėlius. Jis pernelyg daug rašo. Jie to nekenčia. Ir neleis jam sužibėti kokioje nors srityje. Jie nekenčia, nes jis daro šį tą, ko šie negali suprasti. Poemos – homoseksualams. Tik iškrypėliai skaito romanus. Bet rašymas yra vienintelis dalykas, kurį sugeba! Rašymas vienintelis dalykas, kuriuo jis nori užsiimti, o jie nori tai atimti. Turi bėgti. Turi ištrūkti. Kovoti arba mirti. Gelbėtis. Kur jo atpildo vaizdinys?

A, pliumpt, ЕЎtai jis! Staiga ir vД—l guli moters sterblД—je. NusilaiЕѕo pieno Е«selius. Lengvai kvД—puoja. Nurimsta.

PraД—jo sekundД— nuo riksmo ausyje iki savikontrolД—s ir ramybД—s bЕ«senos. SekundД—, kuri ДЇrodД— Titui, kad viskas ДЇmanoma. Jo technika veikia. Kokioje tik situacijoje atsiduria, turi griebtis savo grД—smiЕі ar atpildo vaizdiniЕі. Reikia maЕѕiau nei sekundД—s. Dabar jis stiprus. Titas pasisuka rД—ksnio pusД—n.

– Leni… malonu tave matyti, – prataria dvejodamas ir paliečia savo ausį, tarsi norėdamas apsaugoti ją nuo tolesnio agresyvaus ribų peržengimo.

– M-man irgi. Turiu omeny… taip pat. Atsiprašau, kad šaukiau į ausį. Nesusilaikau. Taip tiesiog nutinka. Žinai, Tureto sindromas. Vos tik nors truputį susijaudinu ar nustembu, taip ir nutinka. Apsidžiaugiau tave matydamas.

– Taip, Leni, žinau. Nuostabu. Puiku.

– Dėkui, Titai. Na, o ką tu čia veiki?

– Sakykim, tik žvalgausi aplink. Gavau naują projektą, taigi reikia šiek tiek įkvėpimo. O tu?

– M-mano mergina dirba muziejaus kavinėje. Malina. Esi ją matęs?

Titas purto galvД….

– Na, ji dirba restorane. Ar nudžiausim ką nors skanaus?

– Gerai.

Titas atsistoja ДЇ eilД™ prie kasos uЕѕ poros gerai iЕЎauklД—tЕі juodai apsirengusiЕі poniЕі. Е ios jam ЕЎypsosi ir labai taktiЕЎkai linkteli, tarsi bЕ«tЕі jДЇ paЕѕinojusios. Arba paЕѕinojo kaЕѕkada labai seniai ir dabar norД—jo apie save priminti, kad iЕЎvengtЕі sumiЕЎimo. Ar permiegojo su kuria nors iЕЎ jЕі? O gal su abiem? Titas supranta, kad nieko nД—ra neДЇmanomo, ir prieЕЎ nusisukdamas taktiЕЎkai linkteli.

Prekystalis pilnas milЕѕiniЕЎkЕі ДЌiabatos sumuЕЎtiniЕі, nedidelД—s lД—kЕЎtД—s dydЕѕio pyragaiДЌiЕі ir sausainiЕі. Pertepti pyragai atrodo ЕЎiek tiek kaimiЕЎki, tarsi kaЕѕkas ant jЕі bЕ«tЕі iЕЎbarstД™s pernelyg daug miltЕі prieЕЎ paЕЎaudamas ДЇ krosnДЇ. GraikЕі valgis iЕЎ mД—tЕі ir ДЌesnakЕі, minkЕЎtas prancЕ«ziЕЎkas sЕ«ris, saliamis, keletas ДЇmantriЕі kopЕ«sto lapЕі ir saulД—je dЕѕiovinti pomidorai; visas turinys tiesiog byra per kraЕЎtus.

DidЕѕiuliai sausainiai ypaДЌ gruoblД—tais kraЕЎtais. Titas mano, kad juos iЕЎkepД™s Еѕmogus buvo maЕѕas vaikas ar kas nors, turintis rimtД… negaliД…. Labai gerai, kad Modernaus meno muziejuje ДЇdarbinami ir neДЇgalieji! KultЕ«ringajai aukЕЎtesniajai klasei gali prireikti ЕЎiek tiek nuoЕѕmios realybД—s. DaugybД— ЕѕmoniЕі kasdien priversti dorotis su savo ar kitЕі negalia. IЕЎ tiesЕі juk nД—ra svarbu, kaip jie atrodo; svarbu jЕі skonis. Matyti visas vidus, nes sausainiai labai sumaitoti. Е en ten styro ЕЎokolado, razinЕі ir rieЕЎutЕі gabaliukai. Be kita ko, ne visi sausainiai tinkamai iЕЎkepД™: kai kuriЕі pakraЕЎДЌiai net pridegД™. Titas paima nenusisekusДЇ sausainДЇ ir prisipila didelДЇ puodelДЇ kavos. Jis stumia savo padД—klД… kasos link.

– Prašom, bus penkiasdešimt devynios kronos, – sako kasininkė ir draugiškai nusišypso.

– Oi, aš užsisakiau blogų sausainių! Pažiūrėkite, beveik visai sudegę. Gal padarysite nuolaidą?

– Labai juokinga! – kvatojasi kasininkė. – Ne, jie ir turi tokie būti. Tai Džeimio Oliverio sausainiai. Tikrai skanūs, prisiekiu. Mes parduodame jo sausainius ir kepimo knygas.

Lenis prieina prie kasos. Ant savo padД—klo laiko vazonД—lio dydЕѕio pyrago porcijД…. Pasilenkia per TitД… ir padaro buДЌinio garsД… savo lЕ«pomis.

– La-labas, Malina.

– Labas, Leni.

– J-jis su manim. Tai Titas Jensenas, apie kurį tau pasakojau. Na žinai, iš festivalio.

– O taip! Edžio draugužis. Taip. Sveikas, Titai.

KasininkД— Malina nuЕѕvelgia eilД™ uЕѕ Lenio. Keletas jaunЕі mamyДЌiЕі stoviniuoja rodydamos ДЇ pyragaiДЌius ir bandydamos apsisprД™sti, kuriuos pasirinkti. DД—l jЕі neryЕѕtingumo uЕѕ Lenio ir Tito atsiranda nedidelis tarpas. Malina paЕѕemina balsД… ir gudriai paЕѕvelgia ДЇ juos.

– Gerai, šiandien kava ir pyragas mano sąskaita. Pasilinksminkit. Iki!

– O, labai tau ačiū, – sako Titas, kiek gailėdamasis neužsisakęs milžiniško pertepto pyrago. Jis buvo labai brangus, o Titas ne itin pasitikėjo Lenio sugebėjimais gauti už dyką.

Jis pasiima savo padėklą ir juda poros laisvų kėdžių prie stalo į Vazų muziejaus pusę link. „Šiandien Stokholmas pačios geriausios nuotaikos“, – galvoja Titas žiūrėdamas į žmones, vaikštančius Strandvegeno saulėkaitoje kitoje įlankos pusėje. Kažkas ką tik uždegė grilį užpakalinėje vienos iš jachtų, prišvartuotų prie muziejaus, dalyje. Dūmai lyg strėlė kyla į dangų. Net švelnus jūros vėjelis, atrodo, atostogauja.

Lenis valandД—lД™ kalbasi su Malina. Jis aukЕЎtas ir iЕЎstypД™s; jo kЕ«nas ДЇsitempД™s, nepaisant pasitikinДЌio eik-velniop-aЕЎ-roko-ЕѕvaigЕѕdД— poЕѕiЕ«rio, kuris matyti net iЕЎ drabuЕѕiЕі. Daug juodos, daug sagДЌiЕі. Nors ЕЎiandien slepiasi po restorano uniforma, Malina su visais savo Еѕiedais ir nepaklusniais plaukais taip pat atrodo kaip rokД… mД—gstanti mergina. RetkarДЌiais jiedu dirsteli ДЇ Tito pusД™.

UЕѕ keleto staliukЕі sД—di dvi kultЕ«ringos damos. Jos taip pat kartkartД—mis ЕѕvilgДЌioja ДЇ TitД…. Е is apsimeta ЕѕvelgiД…s ДЇ tolДЇ. Per metЕі metus ДЇgijo tam tikrД… sugebД—jimД… ЕѕiЕ«rД—ti akiЕі kampuДЌiais. Niekaip nesugeba atskirti, ar ЕѕmonД—s dД—bso ДЇ jДЇ su susiЕѕavД—jimu, ar su panieka.

Lenis pabučiuoja Maliną ir vaikštinėja kalkakmenio grindimis. Vieno jo kanvos batų puspadis atsiklijavęs, tad vos šiam priartėjus prie stalo Titas kaipmat išgirsta žliugsėjimą. Nors jo finansinė padėtis dažnai ne itin patikima, jis visada bent jau turi padorius batus. Jo tėtis tuo pasirūpino, kai Titas dar buvo mažas. „Kol turi gerus ir švarius batus, tvirtai stovėsi ant šios žemės.“ Jo tėčiui buvo lengva taip sakyti – juk buvo batsiuvys ir turėjo savo krautuvėlę Skanegatane. Batų taisykla dirbdavo šešias dienas per savaitę. Tėtis nieko daugiau nedarydavo, tik taisydavo ir blizgindavo batus. Darė tai nuo penkiolikos metų. Išėjęs į pensiją pardavė valdas popieriaus parduotuvei už 15 000 kronų. Tada du mėnesius prasėdėjo savo virtuvėje – iki širdis pasakė stop. Mirė atmerktomis akimis, kakta atsirėmęs į virtuvinį stalą. Prie kavos puodelio, kramtomojo tabako ir savo kuponų. Mirtis nebuvo liūdnesnė nei visa kita jo ramiame gyvenime.

– K-koks to sausainio skonis? – domisi Lenis sėsdamasis prieš Titą.

Lenis akivaizdЕѕiai jauДЌiasi patogiai ir atsipalaidavД™s. Jo mikДЌiojimas ir tikas dabar daug ramesni nei tada, kai juodu susitiko festivalyje.

– Gan geras, – atsako Titas.

– Pasiėmiau puikų didelį pyragaitį. Nelyginant pietūs.

– Tai apskrita akyta bandelė.

– Kas?

– Apskrita akyta bandelė, ne šiaip koks pyragaitis.

– Puti miglas!

– Ne, nepučiu.

– B-bet juk apskrita akyta bandelė skamba kaip įžeidimas. „Tu suknista apskrita akyta bandelė!“ – kažkas panašaus…

– Taip, sutinku, skamba kvailokai. Bet tai vis tiek apskrita akyta bandelė, saldi apskrita akyta bandelė.

Jie kurį laiką sėdi tylėdami. Ar pyragaitis, ar apskrita akyta bandelė – vargu ar tai tinkamos pokalbio temos norint atsipalaiduoti. Titas jaučia nerimo protrūkį. Ir kodėl jis taip pasakė? Turi būti prakeiktas visažinis? Velnias, didelis bokalas šalto alaus būtų daug skaniau. Jo ranka kiek dreba prie burnos keldama puodelį. „Užsitrauk kojines, Titai, po velnių!“ Jis galvoja, kad geriau būti apsėstam nei priklausomam.

– Ar pasilinksminai festivalyje? – Titas stengiasi užmegzti pokalbį.

Lenis iЕЎpuДЌia ЕЎiek tiek oro per burnos kampД…, lyg bandydamas nupЕ«sti nuo veido kirpДЌiukus. Pfff. Pfff. Dukart greita seka. Bet kirpДЌiukai nejuda nД— per colДЇ. Niekad nejuda, kai puДЌia orД… per burnos kampД…. Titas supranta, kad Lenio tikas yra labiau dД—l Tureto nei dД—l jo erzinanДЌiЕі kirpДЌiukЕі.

– T-taip, žmogau. Tai buvo velniška sėkmė. Groti su Edžiu visada grynas malonumas. Aplinka toli nuo tiesos. Beveik gali paliesti meilę ore. Karštį irgi. Dievinu žaidimus didelėse palapinėse. Tai panašu į gulėjimą palapinėje ir glamonėjimąsi su visa publika karštą vidurvasarį. Kiekvienas miega su dar kuo nors, bet gerąja prasme. Supranti, ką turiu omenyje?

Titas ЕѕiЕ«ri ДЇ LenДЇ. Е is visiЕЎkai nieko nesupranta. Juk taip pasibjaurД—tina miegoti karЕЎtoje palapinД—je ir glamonД—tis su ЕЎimtais paaugliЕі. Jis privalo tai baigti ir pasistengti bЕ«ti bent kiek malonus. Pagaliau juk tai Lenis susitarД— dД—l nemokamo vizito kavinД—je.

– Taip, manau, suprantu. Sutinku, aplink Edį tvyro ypatinga atmosfera. Prisimenu, kai mačiau jį pirmą kartą. Tai nutiko Stokholmui tapus Europos kultūros sostine. Jie suorganizavo kultūros maratoną kažkur už Ropsteno dujų rezervuaro. Visą savaitę, dieną ir naktį, su aktoriais, rašytojais ir menininkais, kurie pakaitomis skaitė klasiką ir naujai parašytus kūrinius, vienaip ar kitaip apie meilę. Buvau ten vieną naktį. Karšta, pilna žmonių, tikrai nuostabi atmosfera. Tada Edis skaitė Aš dievinu meilę. Buvo tik jis ir vaikinas su kontrabosu. Edis dėvėjo baltą šilkinį kostiumą, didelį, užvyniotomis rankovėmis, buvo basas. Plaukuose prisikaišiojęs plunksnų žiūrėjo kaip Sėdintis Jautis per Rivieros maudynių šventę. Buvo penki šimtai žmonių, sėdinčių ant žemės aplink jį. Atrodė tarsi su aura ir be proto gražus. Paprastai nelengva mane apžavėti, bet net aš pagalvojau, kad atrodo magiškai.

– Š-šūdas, baisiai gerai. Aš dievinu meilę tobula. Ar tik ne tada ir perskaitė visą knygą?

– Spėju, kad taip. Prireikė pusės nakties. Jis buvo lėtesnis tomis dienomis – na, šiaurietiškesnis ir mąslesnis.

AtrodД—, kad ЕѕmonД—s buvo apimti ekstazД—s. Skamba kaip kliЕЎД—, bet tikrai manau, kad pasaulis tampa ЕЎiek tiek geresnis dД—l tokiЕі naktЕі kaip ЕЎi. Net ir aЕЎ jauДЌiausi laimingas.

– Ką turi omenyje sakydamas „net ir tu“? Argi tu ne žmogus – na, kaip visi kiti? – stebisi Lenis ir atsikanda didžiulį savo megapyragaičio kąsnį. Tiksliau, megaapskritos akytos bandelės.

– Žinoma, bet masinės patirtys man tikras pragaras. Tampu įtarus, pradedu galvoti, kad kažkas man bando parduoti laimę. Laimės negali nupirkti. Nei atiduoti. Jei jau taip, laimė yra absurdiškas požiūris į pasaulį. Turiu omeny, kad laimė aplanko net mane. Bet ne todėl, kad ją medžioju, greičiau priešingai. Tai ne dėl medžiojimo. Ji gali ateiti bet kada. Juk beveik neįmanoma nebandyti medžioti laimės. Laimės medžioklė turbūt žmogiškiausia veikla, kokią tik gali įsivaizduoti. Gyvūnai gali būti patenkinti ir be laimės, bet ne mes, žmonės. Mums reikia daugiau, visada ko nors daugiau.

– Aš, aš nesu toks velniškai įsitikinęs. Ar medžioji laimę tik dėl to, kad eini į Edžio X skaitomus koncertus? Ar negali tiesiog nusiraminti ir jaukiai praleisti laiką? Būk toks, na, patenkintas.

– Taip, žinoma. Tai ir turiu galvoje. Pasaulis dėl tokių dalykų tik geresnis. Bet nežinau, ar tai laimė, ar ne.

– Ar svarbu, kaip tai vadinsi? – sako Lenis ir papučia burnos kampu: pfff, pfff.

– Ne, tu turbūt teisus.

Titas žvilgteli į kultūringąsias damas. Ar jos dar ten? Taip, yra, sėdi ir laužo į gabaliukus savo milžiniškus sausainius, beria trupinius į burnas kaip gražūs paukščiukai. Kikena ir blizgina savo gražiais dantukais. Iš tolo atrodo tikrai prabangiai su savo nudažytais plaukais ir įmantriomis šukuosenomis. Titas galvoja, kas gi pastaruoju metu nutiko kultūringoms damoms. Dar prieš keletą metų dauguma jų turėjo raudonai dažytus plaukus, pageidautina susivėlusius ir su spalvotu kaspinu. Patogūs batai ir įvairiaspalviai drabužiai. Dabar jos diskretiškesnės ir stilistiškai grynos: gražios kaip modeliai, o dar aukštakulniai, prigludę sijonai, beveik nekreipiant dėmesio į amžių. Nebegali atskirti kultūringų merginų ir aukštesnės klasės paukštyčių. Tokios šukuosenos kainuoja mažiausiai tūkstantį kronų. Kas atsitiko? Ar pakilo atlyginimai kultūros sektoriuje? Bent jau ne Tito, dėl to jis ramus. Nors kai prisimena visą tą stiklą ir dailintą plieną, kuriuos matė Astros bute, nebe toks įsitikinęs. Tuo požiūriu ji taip pat graži. Ne seksualiai graži, bet brangiai graži. „Po velnių, esu giliai šiknoj“, – pagalvoja jis. – „Aš irgi noriu pinigų! Bet ne tam, kad galėčiau atrodyti kaip turtingas aukštesniosios klasės vyrukas. Tiesiog noriu laisvės.“

– Tai ką gi dabar dirbi? – domisi Lenis. – Nauja knyga pakeliui? Skaičiau Audros debesis ir Klastingas šaradas. Gana daug skausmo ir niūrumo. Tobulas skaitalas niūrią lapkričio savaitę Gotlande. Ar bus kažkas panašaus tuo stilium? Pfff. Pfff.

Titas pasijuto priblokštas klausimo, nors per daug metų išmoko nieko nekalbėti apie rašomą knygą. Tai užtraukia visam projektui blogą karmą. Lūkesčiai yra baisiausias visų autorių priešas, taigi niekad neturėtum bandyti pats apibūdinti savo knygos. Nei tada, kai ji baigta, nei – juo labiau – prieš ją parašant. Baigta knyga pati savimi pasirūpins.

– Taip, na, esu užsiėmęs keliomis trumpomis apžvalgomis. Pakalbu su leidėjais ir tiek.

Titas jauДЌiasi nepatogiai. Negerai. Tiesiog beprotiЕЎka sД—dД—ti ir gerti kavД… su vaikinu, kuris tik riogso sau nuolat pЕ«sДЌiodamas. TurД—tЕі dirbti, uЕѕuot ЕЎvaistД™s laikД…. Laikas bД—ga ir jis iЕЎ tikrЕіjЕі turi sugauti pamiЕЎusДЇ serijinДЇ ЕѕudikД…. O turint galvoje tai, kad dar niekad neraЕЎД— ko nors panaЕЎaus ДЇ kriminalinДЇ romanД…, pats laikas tД™sti.

– T-tai ar ji bus gera? – klausia Lenis.

– Kas?

– T-tavo k-knyga, žinoma.

– Knyga? O, matysim, kaip išeis, – sako Titas ir bando nukreipti kalbą. Jam nepatinka Lenio smalsavimas apie knygą. Kokia knyga? Tito knyga ne Lenio reikalas.

– Žinai, Leni, turiu eiti. Darbas kviečia.

– Dievulėliau. Ir tu. Jūs visi mane pribloškėt.

– Mes?

– Taip, pažįstu tik du autorius. Ir, rodos, abu dirba kaip apsėsti.

Titas kaЕѕkД… pajunta saulД—s rezginyje. KД… jis turi omenyje? KД… jis turi omenyje?

– Ką dar turi omenyje? – lėtai klausia Titas, nors puikiai žino, ką Lenis turi omenyje.

– Edį X. Jis taip pat dirba kaip beprotis. Kažin ar mačiau jį po festivalio.

Vos tik iЕЎgirsta tariant EdЕѕio X vardД…, Titas pajunta iЕЎ galvos iЕЎtekantДЇ kraujД…. Jis priverstas abiem rankom ДЇsitverti stalo, kad nenugriЕ«tЕі nuo kД—dД—s.

– O tikrai… Edis, – prataria jis, bet tyliai sau galvoja: šūdas, šūdas, šūdas. Taigi tai tiesa, blogiausi įtarimai pasitvirtino.

– J-jis nosies laukan n-neiškiša. Tik dirba, dirba, dirba. Dieną naktį.

– Ką? – Titas girdi save klausiantį.

Jis jaučiasi paralyžiuotas. Edis X pradėjo rašyti savąją Geriausios knygos pasaulyje versiją ir vogti Tito šlovę. Žmonės dievina viską, prie ko Edis prisiliečia. Aišku, Titas irgi gyva legenda. Pagerbtas meno puslapiuose. Medžiotas bulvarinės spaudos. Bet Edis X – kur kas daugiau. Jis šventasis. Tądien, kai baigs rašyti eilėraščius ir pradės kurpti romanus, sulauks milijonų skaitytojų ir net nepabandęs taps milijonieriumi. Titas turi žinoti. Teisėjas ištarė nuosprendį. Ką gi Edis dirba?

– J-jis sakosi rengiantis savo vasaros radijo programą. Transliacija jau kitą savaitę. Nors nežinau, paprastai jis rimtai nežiūri į radijo reikalus. Vasaros programą rengia jau trečiąjį kartą, bet taip nesistengė nė pirmąkart. Paniro visa galva. Reikia tik atsukti čiaupą. Bet, žinoma, turbūt reikia laiko pasirinkti tinkamą muziką.

Mielasis Edis X kaip gyvulys vergauja projektui, kuris greiДЌiausiai padarys jДЇ nemirtingД…. Tuo pat metu nususД™s ir pajuodД™s Titas Jensenas sД—di ir gurkЕЎnoja kavinД—je kartu su mД—ЕЎlungiЕЎka nelaimЕѕuve.

Jeigu yra nors kiek teisybД—s ЕЎiame pasaulyje, tada jai pats laikas pradД—ti savo darbД….




DVYLIKTAS SKYRIUS

ABC metodas


VarЕѕybos nД—ra ДЇprastas rimbas, pliaukЕЎintis uЕѕ Tito nugaros. Bet Tito bute ДЇsitvyrojusi varЕѕybЕі dvasia pasiunДЌia savo adrenalinД… iki pat padangiЕі.

Dabar proga stalo tenisui. Nėra laiko kurpti taktišką ir išsamų planą. Ne. Ką turi daryti, – tai smūgiuoti kiekvieną kelyje pasitaikantį kamuoliuką. Jis gerai susiplanavo knygos sandarą galvoje, todėl leidžia sau kepti daug skyrių bet kokia tvarka. Tada jau galės iškirpti ir įklijuoti.

Jis pЕ«steli, ДЇjungia kompiuterДЇ ir pagardina tekstД… puikia mintimi:

ABC metodas



Mintis apie tobulą lieknėjimo būdą taip išdailino vyriausiojo inspektoriaus Hekano Rinko kūną, kad jis sudegino 100 kalorijų. Niekada anksčiau niekas nepateikė lieknėjimo triukų taip gudriai ir glaustai. Niekada patarimai nebuvo tokie paprasti ir tiesūs. Be to, ir jis pats – gyvas įrodymas, kad sistema veikia. Per penkias savaites prarado dešimt kilogramų. Ir ką tik peržengė „koketiškų žvilgsnių slenkstį“ – magišką aštuoniasdešimt dviejų kilogramų ribą. Koketiškų žvilgsnių slenkstis – tobulas asmens kūno masės matmuo, juo galima pasikliauti daug labiau nei pavargusiu senuoju KMI, kuris tesugeba susieti kūno svorį su ūgiu. Svoris ir ūgis ateityje žmonijos nebedomins. Tai, kas iš tiesų svarbu, – ar ir kada gali su kuo nors susitikinėti. KMI apie tai nieko nesako, o „koketiškų“ žvilgsnių slenkstis atskleidžia natūralesnius instinktus.

Aštuoniasdešimt du kilogramai – riba, kai moterys ir vėl pradėjo merkti akį Hekanui Rinkui. To jos nedarė ištisą dešimtmetį. Tada, kai svėrė daugiau kaip devyniasdešimt kilogramų, niekas į jį nė nežvilgteldavo. Bet dabar, kai sveria kiek mažiau nei aštuoniasdešimt du, nusišypsojo bent viena ar dvi. Parduotuvės vitrinos lange jis net pastebėjo, kaip mergina pakėlė saulės akinius ir vogčiomis žiūrėjo į jo sėdimąją. Būti pastebėtam – tai tas nuostabus jausmas, kurį Hekanas Rinkas norėjo patirti kiek galima dažniau. Be to, net darbe žmonės pradėjo kitaip klausytis: ir vėl žiūrėjo į jį rimtai. Dabar jis buvo tinkamas pasimatymų partneris ir genų perdavėjas. O tai darė jį patikimą būrio vadą.


ABC metodas



A: Vakarais susilaikoma nuo bet kokio maisto.

B: Tik rudieji angliavandeniai.

C: VisiЕЎkai jokiЕі traЕЎkuДЌiЕі ir saldainiЕі.




„Dar nebuvo taip sunku“, – galvojo Hekanas Rinkas. Prieš save jis regėjo plačiai atsiveriantį tiesų ir siaurą takelį. Dabar įvyks stebuklas. Sučiups serijinį Salvadorą. Dabar jis gali prarasti savo pravardę. Jam jau iki gyvo kaulo įkyrėjo būti vadinamam detektyvu Rituliu Rinku.


Ar jis geras, ar jis geras? Tūkstančiai lieknėjimo knygų gali eiti velniop. Milijonai žurnalų ir laikraščių straipsnių gali slėptis pakampėse. ABC metodas yra geriausias lieknėjimo būdas pasaulyje. „Tinkantis atvirukams“, – tyliai pagalvoja Titas užlenkdamas nešiojamąjį kompiuterį.

Jis klausia savД™s apie EdДЇ X. Kaip toli jis nuД—jo? Ar tas Еѕmogus gali raЕЎyti apie kД… nors daugiau nei meilД™?

Titas prisiminД— prieЕЎ keletД… metЕі skaitytД… straipsnДЇ apie pozityviД… ir negatyviД… energijД…. GrupД— mokslininkЕі palygino ЕѕmoniЕі gebД—jimД… sprД™sti sudД—tingas problemas. VienД… tiriamД…jД… grupД™ sudarД— pozityviai mД…stantys ЕѕmonД—s, mД—gstantys dirbti su planiniais ДЇvaizdЕѕiais. Е ie ЕѕmonД—s galutinДЇ tikslД… suprato kaip geriausiД… motyvacijД… siekti sД—kmД—s. Kai Еѕinai, kodД—l turД—tЕі pasisekti, tada ir pasiseks. TokДЇ pozityvЕі metodД… daЕѕnai taiko sportininkai. Kita grupД— buvo pesimistai. Kai tik gaudavo uЕѕduotДЇ, tapdavo irzlЕ«s ir pradД—davo ieЕЎkoti problemЕі. Kokios tos kliЕ«tys, neleidЕѕianДЌios pasiekti sД—kmingЕі rezultatЕі? Kada jie greiДЌiausiai viskД… sumaus? DarbovietД—se tokie ЕѕmonД—s daЕѕnai vadinami verksniais. Pesimistams visiЕЎkai ДЇprasta nuo pat pradЕѕiЕі galvoti apie nesД—kmД™. Tai planavimo ir problemЕі vertinimo reikalas. Е io tyrimo rezultatai labai ДЇdomЕ«s. Abi grupД—s susidorojo su savo uЕѕduotimis. Tai atskleidД—, kad tiek optimistai, tiek pesimistai pasiekД— tokiЕі paДЌiЕі rezultatЕі. Svarbu rasti geriausiai kiekvienam tipaЕѕui tinkantДЇ metodД…. OptimistД… apima siaubas, jei kalbama apie problemas, uЕѕuot kalbД—jus apie tikД—jimД…, viltДЇ ir meilД™; pesimistas abejos viskuo, kas neparemta faktais.

Titas prisimena manД™s, koks iЕЎlaisvinantis yra ЕЎis tyrimas. Tiek pat vilties ЕЎvieДЌia ir anglies juodumo bД—dЕі pranaЕЎams, ir suokiantiems optimistams. Net pavargsti galvodamas, kaip puikiai parduodamos absurdiЕЎkos savigalbos knygos ir kiek uЕѕdirba optimistai konsultantai. KodД—l taip? Ar kas nors girdД—jo apie multimilijonieriЕі, kuris praturtД—jo teigdamas, kad viskas sumauta? Taip yra dД—l to, kad optimistai turi savo vietД… Еѕiniasklaidoje, o pesimistai ДЌia diskriminuojami. Pesimistai gauna tik optimistЕі algos likuДЌius, nors dirba taip pat gerai. Vienodi atlyginimai nevienodoms burnoms! Toks turД—tЕі bЕ«ti ЕЎЕ«kis.

Titas pasiryЕѕД™s padaryti viskД…, kas ДЇmanoma jo jД—goms, kad patvirtintЕі ЕЎiД… studijД…. Jis bus literatЕ«ros KetД— Friman: pagerbtas pesimistas optimizmo branduolyje. AborigenД— astmatikД— Australijos bД—gikД—, amЕѕiЕі sandЕ«roje bД—giodavusi 400 metrЕі distancijas ir susiЕѕД—rusi daugybД™ olimpiadЕі ir pasaulio ДЌempionatЕі medaliЕі. Ji priklausД— vietiniЕі gyventojЕі grupei, kurie buvo pripaЕѕinti nesugebanДЌiais valdyti savo kraЕЎto ir ЕЎimtmeДЌius bauginti kolonijos optimistЕі. KiekvienД…kart laimД—jusi ji jausdavosi kiek nepatogiai, nes atrodydavo, kad kitД… kartД… tikrai susimaus. Tai kam ir dabar ЕЎvД™sti su ЕѕiЕ«rovais? Per kitas varЕѕybas visos tos burnos su baltais dantukais paniekinamai juoksis, kai ji pralaimД—s. Bet galbЕ«t, galbЕ«t galД—tЕі ir vД—l pabandyti. Jei tik ЕЎiek tiek geriau pasiruoЕЎtЕі, intensyviau pasitreniruotЕі, ЕЎiek tiek ilgiau ir daЕѕniau.

Pasiruošimas ir faktai formuoja patirtį. „Kadangi iš esmės esu paniuręs pesimistas, todėl turiu atsiduoti faktams“, – galvoja Titas. Geriausia knyga pasaulyje bus rašoma atliekant geriausią pasaulyje tyrimą.

Berniukas moters sterblД—je gali bЕ«ti puikus ДЇkvepiantis vaizdinys, padedantis greitai atremti nuodЕі troЕЎkimД….

Bet jeigu skeptikas nepasisotins, viskas bus sugadinta.




TRYLIKTAS SKYRIUS

Bibliotekoje


TД… rytД… tik atsidarius miesto bibliotekai Titas pirmasis perЕѕengia slenkstДЇ. Jis puikiai iЕЎsimiegojo ir kone uЕѕbД—ga ilgais laiptais.

UЕѕ stalo stovi tiesus ir teisingas gana keistos iЕЎvaizdos vyras. Jis turi viskД…, ko reikia, kad bЕ«tЕі ДЇspЕ«dingai graЕѕus: tankЕ«s juodi atgal suЕЎukuoti plaukai, ryЕЎkЕ«s bruoЕѕai, valingi skruostikauliai, jaunai atrodanti, kone roЕѕinio atspalvio oda. Jis atvirai ЕЎypsosi, bet akyse matyti drovumo pД—dsakЕі. Jei bent kiek daugiau laiko bЕ«tЕі praleidД™s uЕѕ bibliotekos ribЕі, bЕ«tЕі graЕѕiai susiraukЕЎlД—jД™s. Jei tik bЕ«tЕі valgД™s kД… nors kita nei valgyklos salotos, atrodytЕі tvirtas. Taigi jis kyЕЎteli savo smailД… veidelДЇ ir lieknus rieЕЎus kaip koks graЕѕaus, niekad svajoniЕі fabriko nepalikusio vyro prototipas. Jis beveik graЕѕus.

Titui ЕЎis prototipas paЕѕДЇstamas. Yra sutikД™s jДЇ knygЕі mugД—se ir ДЇvairiuose raЕЎytojЕі susitikimuose. Kristeris Hermansonas. Jo gyvenime yra dviejЕі rЕ«ЕЎiЕі knygos: paraЕЎytos jo paties ir tos, kurias paraЕЎД— kiti. Kaip bibliotekininkas jis taip pat vienas ДЇtakingiausiЕі Е vedijos novatoriЕі ir diskusijЕі dalyviЕі. Titas nedaug teiЕЎmano apie bibliotekas, bet yra didelis iЕЎkreipto humoro Kristerio knygЕі gerbД—jas.

– Kristeri! Labas, ką tu ten veiki? – prataria Titas nuoširdžiai džiaugdamasis jį matydamas.

– Ich bin ein Bibliothekar[4 - Ich bin ein Bibliothekar (vok.) – aš esu bibliotekininkas. Vert. past.]! – atsako Hermansonas vieną į kitą daužydamas savo Birkenstoko sandalų padus.

Ich bin ein Bibliothekar ir vienos jo knygų pavadinimas. Tai žmogus, kuris į posakį „gyvenk gyvenimą kaip knygą“ žiūri rimtai.

– Cha, cha, – juokiasi Titas. – Žinau, bet maniau, kad dirbai Sioderteljėje.

– Mano viršininkė Eva Larson puikiai reorganizavo visą regioną. Taigi dabar esu paskirtas metams pavaduoti legendinį bibliotekininką Oliverį K. Johansoną! K reiškia Kromvelis. Šiuo metu Oliveris yra Strangneso kultūros paslaugų skyriaus galva. Bendras įspūdis – neilgam. Kalbama apie piktybinį narcisizmą. Aišku, kad taikė įtartinus metodus, su avantiūristais kapitalistais bandydamas išpirkti visas bibliotekos paslaugas „spalvingos patirties žmonėms“ Melardalo regione. Kad ir kaip būtų, dabar einu bibliotekos direktoriaus pareigas! Čia ir dabar!

– Matau… tada tikrai dera pasveikinti, – sako Titas, kiek nustebęs dėl formalaus tono ir ilgo pasiaiškinimo.

Už bibliotekos sienų Kristeris visiškai kitas žmogus, mėgstantis girtis savo gabumais tenisui ir literatūrine sėkme: „Kritikai mane myyyyyyyli.“ Bet darbe jis aiškiai žemiškas ir nepriekaištingas.

– Ir kuo galėčiau tau padėti, Titai? Ką nors apie Romos imperijos iškilimą ir žlugimą?

– Ne, dėkui, – atsako Titas ir prakeikia tėvus už savo vardą. Amžinai tie juokeliai apie Romos imperiją ir imperatorius.

– Rašau esė apie skaitymo įpročius ir praverstų šiek tiek pagalbos. Pirma, man reikia visų Švedijos knygų pardavėjo žurnalo pastarųjų penkerių metų kopijų. Tada norėsiu pasiskolinti visas įvairiuose mėnesio bestselerių sąrašuose buvusias to paties laikotarpio knygas.

– Aha! Malonu tai girdėti – atėjai į reikiamą vietą. Mums labai patinka tokios užduotys. Sutvarkysim. Nueik išgerti puodelio kavos ir viskas bus paruošta po penkiolikos minučių. Deno Brauno knygos turbūt paskolintos. Dažniausiai būna paskolintos.

– Nesvarbu, – atsiliepia Titas nusišypsodamas. Jis įsivaizdavo, kad reikės pačiam lakstyti tarp lentynų ir rinktis knygas. Koks aptarnavimas!

Eidamas kavinės link pamato Kristerį Hermansoną, duodantį nurodymus keletui susirinkusių kolegų. „Nuostabūs žmonės šie bibliotekos tipai“, – galvoja Titas. Tylomis jie atlieka išties šaunų darbą.

Biblioteka prisipildo žmonių, daugiausia studentų ir pensininkų, graužiančių laikraščius ir knygas. Maloni tyla. Lankytojai ne tik prityla, bet ir juda lėtai, tarsi staigūs judesiai blaškytų kaip triukšmas. „Turiu ateiti dažniau“, – pamano sau Titas.

Pakeliui ДЇ kavinД™ jis praeina pro paskaitЕі salД™ ir keletД… maЕѕЕі skaityklД—liЕі. Vienerios durys praviros. Atokiausiame kambario kampe sД—di studentas, kurio plaukai atrodo kone tokiЕі pat fantastiЕЎkЕі spalvЕі kaip ir EdЕѕio X. Jis studijuoja prie knygomis uЕѕgriozdinto stalo. VeidД… uЕѕsidengД™s rankomis.

A, kavinė štai ten. Tiksliau, kavos aparatas. Titas įmeta kelias monetas ir paspaudžia paprastos juodos kavos mygtuką. Kavinė tuščia ir matyti daugybė laisvų staliukų. Titas atsisėda į kėdę kampe ir susimąsto. Jau gana gerai žino, kas nutiks Geriausioje knygoje pasaulyje. Gal nė nebūtina atlikti tokį nuodugnų tyrimą? Tai, ką jis iš tiesų turėtų daryti, – sėsti ir rašyti. Po dvidešimties romanų jau ištobulino formą, taigi dėl struktūros problemų nekils. Pirmiausia jis turi ištobulinti negrožinės literatūros žanrus. Faktai, faktai, faktai. Be kitų dalykų, jis turi gauti geriausios pasaulyje picos receptą, humoro, kuris išvers iš kojų, ir vadybos knygą, žadančią išganymą. Jau susitvarkė su lieknėjimo bėda ABC metodu. Ir pats nuėjo gana ilgą kelią norėdamas mesti rūkyti ir gerti. Dėkui grėsmės ir atpildo įvaizdžiams. Galės įtraukti tai į inspektoriaus gyvenimą. Negali pernelyg dažnai mylėtis, taigi turės mokytis to iš pagrindų. Neminėti terapijos. Ten jis turi būti geriausias.

Mintis staiga pertraukia mobiliojo skambД—jimas. Ekrane matyti, kad tai ДЇslaptintas numeris.

Jis pasitraukia kuo toliau ДЇ kampД…, kad netrukdytЕі aplinkiniams, kol kiek ДЇmanydamas tyliau atsakinД—ja telefonu.

– Taip, Titas Jensenas.

– Sveiki, Titai, sveiki. Mano vardas Fabianas Nadersonas. Galite skirti minutėlę?

– Hm, na, manau, taip. Tai apie ką gi?

– Skambinu Mensos reikalais. Jie turi specialų pasiūlymą būtent Jums, Titai.

– Ką? Mensa? Turite omenyje tą klubą, į kuri priimami tik protingi žmonės?

– Taip, Titai, būtent. Dabar galima nusipirkti interaktyvų mokymų paketą vos už šimtą devyniasdešimt devynias kronas. Su šiuo paketu pakelsite savo IQ, o tada jau galėsite prašyti Mensos narystės.

– Ką turite omenyje? Ar turėčiau nusipirkti protingumą nustatantį testą už du šimtus devyniasdešimt devynias kronas? Ir kodėl turėčiau norėti įstoti į Mensą?

– Mensos tinklas – pasaulinis. Juk būti Mensos nariu – puikus pranašumas.

– Ir kodėl gi?

– Na, galima susitikti su panašaus mąstymo žmonėmis. Kitais talentingais žmonėmis, su kuriais galėsite dalytis patirtimi. Būtent taip viskas ir yra, Titai! Būtent taip. Tai ar galiu įrašyti Jus į studentų sąrašą?

– Jei būsiu pakankamai protingas tapti Mensos nariu, tai susitiksiu su tokiais žmonėmis kaip Jūs?

– Deja, ne. Esu tik jų online kursų agentas. Pats nesu narys.

– Taigi nedalyvavote kursuose?

– Dalyvavau, bet nesu narys…

– Turite omenyje, kad neišlaikėte testo?

– Hm… Turiu draugą, kuris nusipirko studijų komplektą. Po dviejų savaičių tapo visateisiu nariu.

– Bet atsakykite į mano klausimą! O Jūs pats ar norite tapti Mensos nariu?

– Taip, žinoma. Tikriausiai kiekvienas norėtų. Ar susidomėjote studijomis? Tik du šimtai devyniasdešimt devynios kronos, jei užsisakysite dabar – vasarą.

– Ne, nemanau. Nesuprantu, kodėl žmonės su tam tikru IQ turėtų turėti kažką bendra. Taip pat sėkmingai galite atidaryti klubus konkrečios odos spalvos žmonėms. O ką gi, istorijoje matėme tokių daugybę.

– Tai ar norėtumėte užsisakyti studijas?

– Ne! Negi nesuprantate?

– Gerai, Titai. Bet kuriuo atveju ačiū. Gražios dienos!

Titas purto galvД…. Protas nД—ra tinkamas matmuo asmens talentams matuoti. Tai tarsi bandymas rasti geriausiД… paveikslo spalvД…. Kompozicija ir spalvЕі deriniai lemia, ar paveikslas geras, o ne panaudotЕі daЕѕЕі litrЕі kiekis. Be to, intelektas labai abstrakti sД…voka. Beveik neДЇmanoma suvokti gyvenimo kokiu nors kitu protu nei tas, kuriuo esi apdovanotas. Paklauskite bet ko, ko jie labiau norД—tЕі: pakeisti savo iЕЎvaizdД… ar turД—ti didesnДЇ IQ. Garantuotai rinksis didesnes krЕ«tis, maЕѕesnДЇ pilvukД…, putlesnes lЕ«pas ar gerai ginkluotД… varpД….

Titui grДЇЕѕus prie skolinimo stalo, Kristeris Hermansonas atrodo paniurД™s.

– Atleisk, Titai. Turiu blogų naujienų.

– Kas atsitiko?

– Knygos jau paimtos.

Po Tito velvetiniu ЕЎvarku subilda ЕЎirdis.

– Visos?

– Visutėlės, – atsako Kristeris Hermansonas ir trukteli savo galvą keliais laipsniais atgal ir į viršų. Jis nervingai mirkteli.

– Kas? – šnypščia Titas.

– Mes, žinoma, to pasakyti negalime. Labai griežtai laikomės bibliotekos konfidencialumo.

– Koks dar prakeiktas bibliotekos konfidencialumas? – šaukia Titas. – Tik pasakykit, kas nušvilpė mano knygas!

– Gal dabar šiek tiek apsiraminkime? Pradžiai, tai nėra Jūsų knygos. Tai bibliotekos knygos. Mes jas saugome, kad skolintume žmonėms. Ir dabar jos paskolintos. Visuomenės nariui. Ar keliems. Knygos, kurių prašėte, tikrai itin populiarios. Štai kaip.




Конец ознакомительного фрагмента.


Текст предоставлен ООО «ЛитРес».

Прочитайте эту книгу целиком, купив полную легальную версию (https://www.litres.ru/peter-stjernstrom/geriausia-knyga-pasaulyje/) на ЛитРес.

Безопасно оплатить книгу можно банковской картой Visa, MasterCard, Maestro, со счета мобильного телефона, с платежного терминала, в салоне МТС или Связной, через PayPal, WebMoney, Яндекс.Деньги, QIWI Кошелек, бонусными картами или другим удобным Вам способом.



notes


Примечания





1


Tureto sindromas – lėtinė liga, pasireiškianti judesių ir balso tikais bei elgesio ir emociniais sutrikimais. Tikai – staigūs nevalingi aritmiški judesiai, vokalizacijos (garsai, žodžiai). Šį sindromą dažnai lydi dėmesio, mokymosi, aktyvumo, obsesiniai kompulsiniai sutrikimai. Vert. past.




2


Bon appétit (pranc.) – gero apetito! Vert. past.




3


Plg. angl. The Enigma of Wilhelm Tell. Vert. past.




4


Ich bin ein Bibliothekar (vok.) – aš esu bibliotekininkas. Vert. past.



Если текст книги отсутствует, перейдите по ссылке

Возможные причины отсутствия книги:
1. Книга снята с продаж по просьбе правообладателя
2. Книга ещё не поступила в продажу и пока недоступна для чтения